Дневник пользователя Justina

Justina
30, Германия

20.11.2020

Budama 12-kos supratau, kad mano vaikyste cia ir pasibaigia. Susipazinau su berniuku,o gal galiu jau sayti vaikinu,vis del to jam buvo jau 14-ka. Norit tiketkit, norit ne, bet ta akimirka patikejau meile is pirsmo zvilgsnio. Tuo metu jau buvau pasirinkusi ne tuos draugus, ir per juos susipazinau su tuo vaikinu. Klasioke pabegusi is namu,maistauja. Kita klasioke slepia ja. Berniukai jau budami 13-15 metu ruko ir jauciais galingi. Dabar sedziu,prisimenu ir sypsausi,kaip kvaila,bet mes buvom patys kieciausi.

  Ta meile is pirmo zvilgsnio,juokinga,bet taip ir buvo. Jis stovejo ismeiges savo zaliai rudas akis i mane ir negalejo ju nuleisti,o mane tai nezmoniskai erzino. Pamenu jog ta vakara jis ir mano pazystamas palydejo mane iki pat namu, nes tas rajonas nebuvo ir vis das nera pats geriausias rajonas Kaune. Taip ir uzsimezge mano pati pirma draugyste ir santykiai su kaip as visada sakydavau ,mano gyvenimo meile. Dabar galiu pasakyti, kad vaikystes pirmaja meile.

  Ta draugyste buvo ivairiaspalve. Ir tikrai lanbai sunki, bet mes tada labai vienas kita mylejom ir kovojom,kad galetume buti kartu. Mano seima ir gimine buvo labai nusistaciusi pries ji. Nemego jo, o mane buvo netgi du kartus isveze ir uzdare,kad visa tai pasibaigtu. Dabar suprantru savo seima, ir jeigu galeciau laika atsukti atgal tikrai paklausyciau ju. Kodel as taip sakau ir kodel taip buvo? Nes esu is geros, psiturincios seimos,tais laikais kaziek tarp verslininku zinomos seimos,o jis is vargingos seimos, bet ne tame esme. Jis jau tuo metu buvo labai gerai zinomas nepilnameciu inspekcijai ir…


19.11.2020


Vakaras. Muzika iš jaunystes(Daina vadinasi, vienuma). Deganti kvapni žvakė,šalia murkianti mano katė,Šira. Kiek daug ji turi meilės savo mažoje širdelėje. priverčia mane visada nusišzpsoti kai ji šalia murkia. 

Apie mane,paklausščiau jūsų, ką jūs norėtumėt apie mane sužinoti,bet manau,kad tai būtų per daug banalu ir nuobodu. Aš juk noriu jums dalimis,gyvenimo ištraukomis papasakoti savo istorija.

Aš esu Justina,gimiau ir augau Kaune. Jau astuonis metus gyvenu Vokietijoje, Gross-Umstadt mieste, Hesseno žemėse. Turiu labai didelę ir gerą širdį. Moku išklausyti ir niekada nesmerkiu žmonių už jų pasirinkimus ar padarytas gyvenimo klaidas. Juk visi mes žmonės ir visi mes esam padarę klaidų ir netimkamų pasirinkimų. Kodėl aš nesmerkiu žmonių? Nes pati esu vis dar smerkiama ir apkalbama dėl savo pasirinkimų ir klaidų. Kartais atrodo,kad visi tobuli,o aš viena-kitokia. Aš esu labai emocinga asmenybė. Esu šeimos žmogus,nors mano santuoka iširo. Labai vertinu draugystę, pasitikėjimą.Esu labai savimi pasitikinti ir turinti labai tvirtą nuomuonę. Pripažinsiu jog esu nevisada ir ne visų mylima,nes visada sakau tiesiai šviesiai savo nuomuonę ir tai ką galvoju,kaip jaučiuosi, bet gyvenime išmokau, kad reikia visada iš karto ir garsiai sakyti kaip jaučiuosi ir ką galvoju,ką jaučiu, nes vėliau gali būti per vėlu. 

Kai gaunu skambutį arba žinutę ir nesvarbu kai tai, visada bėgu į pagalbą. Mano draugai(yra buvę jog net priešai) visada kreipiasi į mane kai jiems blogai ar tiesiog reikia patarimo ar išsikalbėti, mes kalbamės valandų valandas kol pamatau šypseną kuri man sako: "Ačiū, kad išklausai,patariai ir ačiū,kad buvai čia,šalia. Ačiū už apkabinimą" ir tai daro mane laimingą. Esu ne kartą girdėjusi,…


Kaip ir nuo ko pradeti? Sugrizau prie rasymo po 10 metu. Po 10 metu per kuriuos nitiketinai visko daug ivyko. Per 10 metu pasikeiciau ir as, ir mano gyvenimas. Po 10 metu tapo netgi sunku rasyti gimtaja kalba. Banalu ir kvaila, sedziu ir galvoju kaip teisingai sudelioti ir parasyti sakini.. o norisi tiek daug pasakyti,papasakoti,bet kam? Juk niekam neidomu..

O gal tiesiog sau? Sau paciai, kad man paciai lengviau butu..(Ir vel pagavau save egoistiskai galvojant ir besielgiant). Tai turbut vienintelis dalykas kuris per 10 metu manyje nepasikeite,nors galbut ir del to galeciau pati sau priestarauti. Jauciu, jog reikia ir noriu kam nors papasakoti savo istorija,kas mane suprastu,isklausytu ir kam aplamai idomu butu,nes pati su savimi pradedu diskutuoti ir tai kas buna uzrasyta atsiduria siuksliu dezeja.. Liudna,bet taip jau metus laiko kaip bandau vel rasyti..Ir vel is naujo..

O jeigu butu skaitanciu mano istorija, mano mintis ir mano dienorasti? Kad ir kaip visa tai banaliai skambetu,manau, kad tokiu atveju rasyciau kiekviena diena sau ir kitiems, galbut netgi galeciau kitiems kazkaip padeti? Isklausyti, kalbetis ir prajuokinti,juk tai yra nerealiai geras jausmas. Tai mane darytu laiminga. 

As visada rizikuodavau gyvenime. Budavau ir esu pirma kuri rizikai sako "TAIP", taigi manau jog atejo laikas ir si karta pasakyti,taip. Pradesiu ir vel rasyti.Koks mano tikslas visos sitos naujos pradzios? Tai nera sulaukti demesio del mano istorijos ar demesio stokos. Mano tikslas yra padeti tiems kurie yra ar/ir jauciasi vieni/vienisi.Galbut pasidalinti gyvenimo patirtimi, kaip issikapstyti is pacios giliausios depresijos. Isklausyti ,nes is savos patirties zinau,kad pas…


Дневники
Дневники обновляются каждые 5 минут