Дневник пользователя oplia

***




Ta pačia kryptimi, tuo pačiu tikslu. Amžinai. Einu vedama kelio ženklo
"Į LAIMĘ". Veidą negailestingai kandžioja saulė, viršuje nė menkiausio debesėlio, tačiau pradeda beprotiškai lyti. Tyrų, nesuvaidintų jausmų ir emocijų lašiukai tyliai krenta iš dangaus. Aš bėgu paskui kiekvieną iš jų ir stengiuosi sugauti rieškučiomis. Kad tik daugiau. Paskui visus juos dalinu kitiems. Meilės, džiaugsmo, ilgesio, širdgėlos, svajingumo, žavesio, pagarbos, išdidumo, savimeilės, pasiaukojimo... Jų čia begalės. Kam kurio reikia. Užteks visiems. Galo neturinti eilė rikiuojasi priešais mane, visi stoviniuoja, renkasi, prašo, dėkoja. Galiausiai lieku viena, žvelgiu į indą. Tuščias. Eilinį kartą save išdalinau svetimiems, nebėra nė menkiausio lašelio. Eilinį kartą…