Apimta įniršio  Veronika griebėsi  peilio ir dūris  po dūrio aštrūs ašmenys smigo Gustui  į  kūną... O, dieve!!! O,  palaima!!! Kerštas.. Saldus  kerštas...  Veronikos akys liepsnote liepsnojo, o Gustas tik  inkštė, kaip dusinamas šuo, kol galiausiai apsipylė kruvinomis ašaromis ir išleido paskutinį atodusį... Veronika jį atakavo (jau be samones) dar penkioliką minučių, su kiekvienu dūriu palikdama gilią žymę, kol galiausiai Gusto nebebuvo įmanoma pažinti... Tačiau Veronikai buvo negana... Ji greitu žingsniu nuėjo iki mašinos ir grįžo nešina gan didelės talpos butelio, pilno benzino... Maniakiškai kvatodama ji skandino įrėmintas nuotraukas bei baldus, gausiai apšlakstė sienas.. Visa tai, kas kadaise jai buvo taip brangu, dabar buvo permirkę degiu skysčiu... Bet jai vis atrodė negana... Iš garažo ji paėmė dar vieną butelį benzino ir juo apšlakstė namą iš išorės... Galiausiai ilgai stebėjusi žiebtuvėlio liepsnelę ji grakščiu rankos mostu įžiebė liepsną, mikliai prarijusią visą namą... Pleškėjo visas pastatas, o Veronika stovėjo prie mašinos  ir negalėjo atsigrožėti reginiu, prilygstančiu liepsnai jos sieloje.. Tęsi? ;)
Visas jos kūnas viduje buvo lygiai taip pat laižomas liepsnos liežuvių ir be abejo karščiu nenusileido šiam gaisrui..
           Veronika atkuto... Ji suvokė, kad jos kerštas tik  įpusėjo... Jos laukia  saldus finalas, todėl ji nedelsdama  sėdo  į mašiną ir dideliu greičiu  lėkė Samantos namų link, nepaisydama  pašonėj šmėžtelinčių mašinų ir įniršusių vairuotojų signalinimų. Jai buvo nusispjaut jei ją megins sulaikyti policija: Veronikos dešimties metų vairavimo stažas jai neginčijamai padės išvengti sustabdymo.. Be to juk ji šį miestą pažįsta geriau nei kas kitas, tai kur važiuosti ir kaip išsisukti jai tikrai nebus sunkus galvosukis.
        Pagaliau.. Pagaliau dviaukštis namas.. Veronika jį tyrinėjo gal kokias penkias minutes. Vėliau mikliai pasirausė rankinuke ieškodama revolverio. Vietoje.. Nuostabu... Ji lyg niekur nieko  užsimetė rankinuką ant peties ir išlipusi iš mašinos nužįgiavo į savo antrosios aukos namus...
           Skambutis į duris... Tyla... Dar vienas skambutis... Krebždesys... Prislopintas šlepsėjimas... Durų spynos spragtelėjimas... Atsiveriančios durys ir nustebęs Samantos veidas:
          -Veronika? Čia tu? Ką čia veiki tokį vėlyvą vakarą?-jokio atsakymo tik tuščias ir nieko nesakantis šaltas žvilgsnis,-Na užeik.. Nestovėk už durų.. Arbatos?-nušlepsi į virtuvę kaisti arbatinuko,-Veronika, ko tu tyli?- Veronika įkiša ranką į rankinuką ir ištraukia ginklą. Samanta išsigandusi išmeta puodelį, į kurį norėjo pataisyti arbatos, ant žemės ir jis garsiai sudūžta.
          -Veronika!!!? Ką tu darai?! Kam tau tas ginklas?!
          -Manei išsisuksi? Manei nesužinosiu? -šaltakraujišku žvilgsniu tyrinėdama Samantos veidą prabilo Veronika.
         -Veronika, tai nepasikartos! Tai įvyko netyčia... Aš to neplanavau,-pravirko Samanta ir parklupo ant kelių.-Veronika, meldžiu susimilk... Mano dukra... Mano dukrelė...
        -Dusk, kurva!!!-užriaumojo Veronika ir Samanta užsidengusi veidą ėmė tyliai kūkčioti ir karštligiškai galvoti, ką pasakyti Veronikai. Kaip prasibrauti į jos pasamonę? Rodės, kad tai neįmanoma, nes jai visai pasimaišė protas..
       Veronika priėjo arčiau ir nutaikė vamzdį tiesiai Samantai į kaktą.. Samanta nusčiuvo, perbalo kaip drobė...
        -Tokia tavo pabaiga, padla... Žinosi kaip susidėti su svetimais vyrai,-klaikus  klyksmas ir šūvis... Kraujo  klane likes tysoti kūnas...
         Apimtas siaubo Samantos žvilgsnis įsirėžė Veronikai atmintin... Pagaliau ji atsitokėjo ir suvokė, ką padariusi, tačiau jau vėlu... Niekas nebepakeis jos poelgių... Niekas nebeprikels Samantos ir Gusto..
       Veronika sėdo į mašiną ir nurūko tamsoje paskendusiu keliu... Ji suvokė. kad viskas niekada nebebus kaip ankščiau ir jos poelgis ją persekios visą gyvenimą...

Нравится 7