Kai už praeitą vasarą, aplankiau savo senelius sename, dideliame name prie jūros, pastebėjau, daug kas pasikeitė: seneliai nebeturi jėgų ir energijos išlaikyti savo ūkio, o aš turiu jiems vis dažniau pagelbėti - tai mano padėka jiems už dvasines ir praktines pamokas vaikystėje, jokių būdu ne prievolė. Per vasarą jaučiausi dar daugiau paūgėjęs, sustiprėjęs fiziškai ir protiškai, todėl viskas sekėsi bekompromisiškai. Iš tiesų turėjau du tikslus: padaryti jiems ką nors gražaus, padėti ūkyje, darbuose, o pats norėjau mintimis sugrįžti į praeitį - laikus, kai gyvenom kartu su seneliais, tas prabėgusias dienas, virtusias mano asmenybės dalimi...           
Prieš dešimtmetį seneliai dar laikė karvių, kieme lakstė bailės vištos, žviegė paršiukai... Tvartelis šalia namų buvo pilnas gyvybės, kaip per Jėzaus gimimą Nazarete – man mažam visa tai atrodė taip amžina, taip jauku ir pasakiška. Tai, ką prisiminiau, atrodė taip nesena, beveik kaip vakar dieną išgyventa... Pasijutau it tas pats vienoje vietoje nenustovintis berniukas, vardu Juozukas, kepurėlę su snapeliu užsimaukšlinęs ir tėčio išdrožta beržine meškere nešinas... Prieš dešimt metų aš ir mano šeima kartu su seneliais gyvenome dideliame jų name prie Skuodo „prūdo“, vietinių hiperbolizuotai vadinamo Skuodo jūra. Vaizdai, kuriuos regėjau mažas pro namo langą, niekada neišnyks iš mano atminties – norėčiau, kad to namo niekada neparduotume.

Man atėjus mažytės senelio akys, visko gyvenime mačiusios, trumpai pažvelgia į mane, gražiai sublizga lyg netiesiogiai sakydamos:

- Nenustok siekęs savo užsibrėžtų tikslų, Juozeli, atėjo tavo valanda geriems darbams.

Kai buvau dar mažas, mano akelės lakstydavo sutrikusios seneliui protingai į mane žvelgiant, bet dabar aš vis dažniau pastebiu, kad tą ilgo žvilgsnio estafetę jis perdavė man.                                                         

Atmintis nepajėgi užmiršti kartu nudirbtų darbų, pralieto prakaito: prisimenu šienapjūtės talkas, kuriose dalyvaudavo kaimynai, draugai, artimieji, ir senelį Juozą (buvusį kolūkio pirmininką) – puikų „gaspadorių“, sugebėjusį taupiai sunaudoti kiekvieną ganyklos šiaudelį... Vakare, po darbo, šeimininkės jau būdavo priruošusios gardžių patiekalų, šieno kvapas visiems kėlė apetitą, o vėlyvieji žiogai čirškė kažkurią iš geriausių simfonijų.

-Koks stebuklas!– net po daugelio laiko viskas tebėra mano kraujyje, viena vaikystės prisiminimų akimirka pati brangiausia, nes joje susilieja praeitis ir dabartis.                    

Tas trumpas apsilankymas pas senelius man buvo labai reikalingas – aš dar labiau įsisavinau savo gyvenimo tikslus, supratau laiko tėkmę kaip realią, greitai tiksinčią ir mus įpareigojančią.

Kai būdavo Senelis galėjau į gyvenimą žvelgti išoriškai, nes dvasinis lyderis buvo čia, jei tu nepadarysi kažko, bus didesnė atsakomybė už tave, bus dar didesnis budrumas ir įžvalga, bus klausimas, patarimas, išvada …

Išvykimas į Norvegija prieš dvejus metus man buvo ilgesnis išsiskirimas su seneliu. Ar jis jautė artėjančią mirtį? Taip. Nė su vienu vyru taip intymiai neatsisveikindavau: jis sučiupo mane ir susijaudinęs priglaudė… Mane persekiojo bloga nuojauta...                                                                                                                Ateinančią vasarą mano dvasios kanjoną iš tikrųjų ištiko bėda... Per trumpą laiką gražius prisiminimus pakeitė kiti - mano mylimiausio Komos ištikto senelio ranka, Klaipėdos ligoninėje nežymiai baksnojanti į lovos kraštą, šalia kurios stovėjau ir aš... Dar prieš dvi savaites ant lovos krašto mes žiūrėdavome krepšinį, ten visada mes susitikdavome, juk jaunesnis visada ateina pas senesnį ir jį pabučiuoja... Dvi savaites prasikankinęs, leidęs visiems susitaikyti su negailestinga mirtimi, jis pasitraukė kaip didvyris...

Po pirmojo insulto, prieš ketverius metus, jis pasveiko ir sugrįžęs nugyveno mums asmeniškai labai svarbius keturis metus… Per tą laiką aš pilnai išaugau iki šios dienos, koks esu dabar: kai stipriai paspaudžiau jo rankas, jis suprato tą paspaudimą ne šiaip sau... Kai pas jį nueidavau, mūsų pokalbiai užtrukdavo iki sutemų, tačiau niekada nepagalvojau, kad jis kalba senamadiškai….Anaiptol, po to likdavau sužavėtas ir jo žodžius pakartodavau savo draugams. Kartą jis manęs paklausė ar išgeriu su draugais ir kiek? Pasakiau, kad išgeriu, bet ne tiek, kiek kiti ir niekada bereikalo. 0 tada jis man pasakė, kad niekada nereikia žvalgytis į kitus, aš pats turiu būti visiems pavyzdys. Atrodo taip nesunku suvokt, tačiau...

Jei galėtų senelis dar pamąstyti... Jam tai būtų reikalinga ne dėl savęs, bet dėl mūsų ateities, jam visada tai labiausiai rūpėdavo, manau, jis visada ją įžvelgė...

Paskutiniai jo žodžiai skirti man po insulto buvo – čempionas atėjo...Mes tada tikrai laimėjom savo miesto krepšinio taurę ir kai jį paguldė į ligoninę tąnakt su komanda daug gėrėme…Dabar pagalvoju, taip senai nesimačiau su savo lyderiu, kad dabar atrodo pavyks vienu žvilgsniu viską užverst ir pasiekti tą nepasiekiamą sferą... Sukrečiantis noras, kai žmogaus jau nebėra, o buvo, kai aš su draugais už jo langų alų gėrdavome… Dabar galiu tik surūkyti cigaretę, vieną, ir labai reikalingą…

Aš jam buvau nepaprastas žmogus – mus vienijo bendras vardas, be to likimas neapdovanojo jo nei sūnumi, nei kitu anūku... Jis visada pasitikdavo mane su šauktuku arba ilgu o! Daug jo gyvenime buvo sušukimų, reikalingų ir bereikalingų...

Negaliu būti per jautrus, tai reikštų , kad neįstengsiu to pakartoti, ką jis padarė, visada tvarkingai pasirodantis mano sapne – baltai apsirengęs, linksmas, sąmoningas, švarus, kvapnus, savo kėdėje pjaustantis šeimai lašinius. Mus siejo supratimas, bendro siekimas... Pasistenksiu, kad šis mano gyvenimo langas neužsivertų, nes aš tai sieju su sėkme, viltim ir gražia ateitim. Skuode, šalia jūros, man palankus energetinis laukas ... Tikiu šios vietos stebuklingumu.

 

Нравится 6