Buvau toks jaunas ir turėjau tiek talento – sakė aplinkiniai...Skubėjimas, pavojų ir jokių

autoritetų nepaisymas dirbtinai pagreitino mano gyvenimo laikrodį. Viskas

atrodė taip nepasiekiama ir toli, aukštai laikė visas įsivaizduojamas moralės

normas, piešė neįveikiamas tvirtoves. Sunkiausia buvo patikėti, kad viskas čiapat, jau netoliese…

Žodis “rytoj” taip užhipnotizavo, kad baisiausia savo forma

jau tykojo už pirmojo kampo. Visa, kas buvo likę sąmoningo perkaitusiame prote,

atkartojo tuos pačius žodžius.

- Gyvenimas- tai iliuzija, įveik jį pirmiau laiko!

Pagavęs pirmąją sėkmės nuojautos bangą sėdau į mašiną... Visu greičiu paleisti ratai turėjo ištirpdyti netikrumą,paruošti naują gyvenimo taką.
Tolo metropolio šviesos, automobilio žiežirbos nutviekstas miškas nyko savyje. Kelias su lūšnelėmis pakelėse ir ant jo išbėgančiais laukiniais gyvūnais pavirto į lenktynių trasą, kurią nepaisant jokių pavojų turi įveikti.
Lekiant 240 km/h greičiu išsilaikyti kelyje atrodė vieni juoki: kuo didesnis greitis, tuo daugiau jis tau paklūsta.
Iki lemtingojo posūkio vis dar negali patikėti, kiek daug reiškia viena akimirka. Ir tik kai pamatai, jog neišsivaduosi iš mirties gniaužtų, tu sugrįžti sekundėlei į praeitį, nuryji paskutinę saldžią seilę šiame gyvenime ir pirmą kartą šaltai pamąstai, kiek daug turi… Tą akimirką tu sugalvoji tūkstančius kelių, kuriais dabar važiuotum, prisimeni žmonių veidus, kuriuos, jei tik kas leistų, dabar lankytum, PRISIMENI SAVE…Tačiau jau nebegali ištarti net žodelių - bet, tačiau, tik… Posūkis pasiglemžia netgi tai, ko niekad nesitikėjai prarasti. Viskas nutrūksta ties vienu klyksmu... Rėžimusi į gražaus namo tvoras, apie kurias būdamas toks jaunas, tiek svajojai...

Beviltiškiausias laiko tarpas tavo gyvenime, kurį norėjai pirmiau laiko nutvieksti, paversti pergalingu, atėmė iš tavęs netgi jį patį… Ramiai žingsniuodamas, dabar tu turėtumei viską, apie ką tau kalbėjo kiti.
Džiaukis ir puoselėk tai, ką turi savyje!

Нравится 12