pavasaris
Viskas, kas liko nepasakyta, tai
buvo patys gražiausi žodžiai.
Mintyse iki skausmo kartota,
o dabar atrodo be galo nuobodžiai.
Skambantis juokas gaivino kaip vėjas
pačią karščiausią dieną.
Liko tik dangaus tolimas mėlis,
prisiminimai ir tirpstantis sniegas
-----
Lietaus lašų karoliai
įšalo mano sieloje
išmintis nepadeda senolių
kai nesupranta niekas
Pragertos dienos, pamirštos naktys
pralietas kraujas, prarasti draugai
pamestas protas, sulaužyti raktai
patirtas skausmas, nuvilti angelai
Kiekvienas nešam savo kryžių
ir stumiam akmenį Sizifo
arklys pabėgo, sudilo vyžos
ugnis užgeso ir jau virš visko
-----
pilve atsiradusiais drugeliais
išėjo su draugeliais
aptarti vieną panelę
panižo nagus nutraukti suknelę
nežinojo bernelis
koks ilgas tas kelias
liežuvis jam veliasi
net iš kailio jau neriasi
nesupranta kas darosi
... kažkas krūtinėje badosi
pamatė - įklimpo
galiausiai pasveiks širdelė jo
mirs senas, ištirps meilėje..
------
Atsimerkiu. Užsimerkiu.
Įkvėpiu. Iškvėpiu. Dingsta riba tarp čia ir ten,
vakar ir rytoj, dabar ir niekada, kodėl ir todėl.
Įkvėpiu. Iškvėpiu.
Nesuprantu, sapnas ar tikrovė, lūšna ar tvirtovė,
laisvė ar vergovė.
Atsimerkiu. Užsimerkiu.
Kodėl aš gyvas? Kodėl kvėpuoju? Miegu, valgau,
tą patį kartoju?
Įkvėpiu. Iškvėpiu.
Cogito ergo sum? - Memento mori
Комментариев пока нет.
Будь первым - напиши свой комментарий.