šaltas vėlyvo lapkričio lietus
krito ant surudijusių lapų
smelkėsi drėgmės kvapas
į parko suolą odą drabužius
pasakojai man apie mus
vakarėjant palikusius paukščius

pro žiūronus stebėjau paukščius
vėjo neatsiklausęs lijo lietus
talžė lapkričio šaltis mus
vijos iš paskos sūkuriai lapų
kaip kailį nusimetėme drabužius
džiugino šilto kūno kvapas

nebe toks svaiginantis kvapas
kaip tąkart kai išlydėjome paukščius
ruduo išrinko medžiams kitus drabužius
tik tas beprotis lietus
vis šniokštė tarp likusių lapų
ramindamas ir guosdamas mus

sušalę gamtos sąskambiai vėl pas mus
jazminų arbatos ir imbierinių sausainių kvapas
šalia styginių kvarteto natų lapų
vaikas lanksto popierinius paukščius
į palangę monotoniškai kapsi lietus
vėl ir vėl velkamės šiltus drabužius

nebenoriu kalbėti apie šaltį ir drabužius
sužaiskime dar vieną vakaro partiją ir mus
galbūt aplenks tas į odą smingantis lietus
užverkime duris kad neišplauktų kvapas
kuriuo kadais viliojome paukščius
paklydusius tarp pageltusių knygos lapų

pameni tada išliejome jausmus ant tų lapų
nusimetėme visus drabužius
naktis išvaikė iš kiemo paukščius
palaima apglėbė mus
pleveno pirmykštis gamtos vaikų kvapas
galiausiai užklupo lietus


mūsų lietus jau užmigo tarp paskutinių lapų
sulankstėme paukščius ir drabužius
ir liko tik mus išlydėjęs vėjo kvapas

Нравится 1