- Neužmiršk užrakinti durų.- Perskaito Saulė balsu. Ji stovi su pižama, markstydamasi lempos šviesoje, trina delnu pramiegotas akis ir ruošiasi eiti į dušą, po kurio jos lauks greiti pusryčiai ir rengimasis į darbą.
Tik šis rengimasis kiek kitoks. Drabužiai ne tie – vakar, kai išlydėjo Tadą, susirado kitus, daug geresnius, ištaigingesnius. Laikė juos kokioms nors ypatingoms progoms, bet ši diena kaip tik žadėjo ypatingą progą.
Ir segtuką plaukams išsirinko gražiausią. Ir plaukus kitaip susišukavo – daug pokyčių norėjo sau padaryti.
Įjungusi kamerą, pastatė ją taip, kad galėtų nufilmuoti save pasipuošusią. Pasimaivė prieškambaryje. Dar kartą prieš išeidama perskaitė kaimyno paliktą perspėjimą.
Raktą pasuko dusyk, galvodama apie tai, ką daro. Nenorėjo nuėjusi pusę kelio pradėti abejoti, ar tikrai tai padarė.
Patikrino dėl viso pikto – gal ji sapnuoja ir durų iš tiesų neužrakino?..
- Labas rytas,- iškišo galvą į laiptinę kaimynas.- Nepamirškite užrakinti durų.
- Kaip tik prisiminiau,- nusišypsojo Saulė, mojuodama jam raktais.- Labas rytas.
Taip, raktus labai atidžiai pasideda į kišenę, kur jie visada būdavo. Įsitikina, kad per palto medžiagą juos jaučia ten, skimbčiojančius sulig kiekvienu laipteliu.

Gatvės, kaip ir kiekvieną rytą, pilnos automobilių. Šviesoforai sankryžose perjunginėja šviesas tiksliai nustatytu laiku ir Saulė mintyse skaičiuoja intervalus, matydama jų šviesas iš tolo. Ji užsimerkia, mintyse piešdama sau grafitinį kelią ir tokią pat merginą, žingsniuojančią juo. Skaičiuoja žingsnius iki šaligatvio bortelių, bet visgi neišdrįsta – atsimerkia, kad nepadarytų klaidos, ar kad vėl neatsitrenktų į kokį nors atsitiktinį praeivį, nepastebėjusį jos.
Į darbą ateina anksčiau nei visada. Žmonių beveik nėra ir tai, žinoma, labai gerai. Saulė tyliai įslenka į direktorės kabinetą ir dairosi, kur geriau pastatyti kamerą, kad ši galėtų „matyti“ stalą. Direktorės nebus dar visą valandą, o galbūt netgi dvi, tad kol kas gali čia jaustis kaip namie.
- Sveiki,- prabyla Saulė į kamerą, vartydama rankose kažkokius, nuo stalo pagriebtus popierius.- Štai čia aš ir dirbu visą mielą dieną. Daug popierių ir daug telefono numerių... Kartais dar pabėgioju pas kaimynus už sienos. Man... čia nelabai patinka, tiesą sakant. Labai tylu, net radijo neturiu. Ir labai karšta vasarą...
Saulė pagalvoja, ką dar galėtų pasakyti, pralemena kelis nereikšmingus žodelius, tada, šūktelėjusi „gyvenu gerai“, atsistoja ir skuba išjungti kameros, genama sunkiai paaiškinamo pavojaus jausmo. Jeigu kas nors užklups beieškodamas direktorės, neturės kaip pasiteisinti dėl kameros.
Atsargiai apsidairo pro durų tarpą, ar niekas arti nevaikšto, tada išslysta iš kabineto ir traukia į savo kambarėlį, kur galės lengviau atsipūsti ir pasidžiaugti tais keliais kadrais.
- Labas rytas...- nustebęs sustoja Tadas, išvydęs ją. Tačiau jis stebisi ne tiek ankstyvu Saulės pasirodymu, kiek jos nekasdieniška apranga.- Ar... kokia nors šventė šiandien?
- Aš... šiaip nusprendžiau pasipuošti.- Šypsosi Saulė.- Ar visos valytojos turi dirbti vienodai nutriušusios?
- Nagi ne,- kraipo galvą Tadas.- Geros tavo mintys. Ir vaizdas geras...
- Čia tau.- Kiša jam mergina paketą su kompaktinėmis plokštelėmis.- Įrašyk tas programas, kur vakar žadėjai, ką?
- Gerai, kad priminei.- Tadas paima paketą ir nerūpestingai įsimeta į savo kuprinę.- Prieik vėliau prie manęs.
- Aha, gerai. Iki.- Ji pasuka prie savo kambarėlio durų. Tadas paslapčia dėbteli į jos „užpakalinę dalį“, vertindamas grožį iš visų pusių.
Persirengti?..
Ši mintis kurį laiką sustingdo Saulę su darbiniais rūbais rankoje. Juk nieko nenutiks, jeigu pasisukios su šiukšlių maišais rankose. Ji juk seniai viską daro atsargiai ir neišsitepa. O pasirodyti kur nors su savo geriausia suknele ir taip neturi laiko. Kodėl gi ne?..
Ji atsargiai pakabina darbinius rūbus į vietą ir pasiima šiukšlių maišelius, ketindama pereiti per visas patalpas. Darbas nuobodus, bet... dabar jis neturėtų būti TOKS nuobodus.

Nors ofise dar tik keli žmonės, bet Saulė pastebi, kokią reakciją sukelia jos nekasdienė apranga. Nuobodžios valytojos šiandien nėra, šiandien šiukšles renka ir patalpas valo kažkokia kita mergina. Kokia? Reikia geriau įsižiūrėti...
Į ją įsispokso net storulis vadybininkas, kuris šiaip niekada jos nepastebi, netgi jei prireikia pasitraukti, kad ji galėtų iššluoti po jo stalu.
- Oi...- sumurma jis nustebęs.- Ko jums reikia po mano stalu?
- Jūsų šiukšlių.- Juokiasi Saulė.- Labas rytas.
- Agi čia jūs!- staiga atpažįsta.- Tpfu, o aš galvoju – kas čia per gražuolė nori į pastalę... Ar nebijote išsitepti?
- Ne. Aš juk profesionalė.
- Mhmm...- palinkčioja vadybininkas.- Aišku. O kokia proga?
- Šiandien penktadienis,- nieko nesugalvoja ji.- Tai ir pasipuošiau.

Ir visiems iš tiesų pramoga – stebėti pasipuošusią valytoją, gražinančią jų patalpas. Saulė pati beveik gaudo kaifą iš savo sumanymo, kurio ryte tikrai negalvojo TIEK tęsti. Jai jau sukasi mintis pakartoti kažką panašaus kitą savaitę. Galbūt su kita suknele, galbūt netgi kokią šukuoseną pasidaryti... Kodėl visos valytojos turi būti nuobodžios?

Artėjant pietų pertraukai, Tadas sugeba jai perduoti įrašytas programas ir šnipšteli, kad po darbo užsuks paaiškinti, kaip jomis naudotis.
Netrukus ateina ir tas laikas, kuomet viskas sutvarkyta ir Saulei laikas namo. Ji išeina iš pastato visiškai patenkinta savo darbo diena ir penktadieniu.

---[]---


Vis dėl to yra nedidelis nerimas, kurio Saulė negali nusikratyti nuo to laiko, kai kompiuteryje išvydo laišką nuo tėvų. Jos galvoje vis dar sukasi mintis parodyti jiems tai, ką žadėjo. Parodyti save, savo darbą, savo namus... Tą ji nesunkiai gali padaryti, bet kaip jiems parodyti Laimį?
Tą patį Veltėdį Laimį, su kuriuo ji vis dar turėtų gyventi. Juk turtingų ir gerai uždirbančių moterų šiaip sau vieną vakarą nemeta, taip iš viso neturėtų būti. Jos tėvas ir taip turi šunišką uoslę visiems melams. Suuos bematant...
Iš kur gauti dar vieną Laimį? Toks nelemtas klausimas kirba Saulės galvoje visą dieną. Kai vakare Tadas po visų pamokų išeina iš jos buto, ji viena baigia montuoti į savo trumpą filmuką sceną, filmuotą darbe. Ir jame paliktas tuščias tarpas. Ten turėtų būti jiedu kartu. Galbūt namie, gal mieste – kas žino? Faktas, kad ten turi būti ir Laimis.
KAIP, po velnių?

Galbūt jį susirasti ir paprašyti sudalyvauti šioje šaradoje? Juk gali būti, kad sutiks – kad tik Saulė jo daugiau neieškotų. Tik va, bėda, kad visiškai neaišku, kur jį surasti. Naujojo adreso jai nepaliko.

---[]---


Orai vis šaltyn ir šaltyn, o muzikantas, kuris taip mėgsta „apgroti“ praeivius, vis dar savo įprastoje vietoje, lyg rudens vėsa jam būtų nė motais. Saulė jį vėl stebi iš toli, skaičiuodama jo pastebėtus praeivius ir melodijas. Kiek jis uždirba tokioje vietoje? Juk ne senamiesčio širdis, kur užsieniečiai mėgsta barstyti dolerius ir svarus. Kiek Saulė jau stebi jį, o dar nė vienas praeivis nedavė jam nė cento...
Ne, palauk. Štai vienas, kuris kažką jam duoda. Iš tiek toli Saulė gerai nemato, bet, regis, muzikantas gerokai sutrikęs. Tarsi matytų pinigus pirmą kartą. Jis ištiesia monetą atgal davusiajam ir kažką sako, bet šis jau traukia savai keliais, purtydamas galvą.
Tada muzikantas padeda gitarą, atsistoja ir prisiartina prie elgetos, kuris sėdi vos už kelių žingsnių nuo jo. Saulė staiga suvokia, kur greičiausiai nukeliavo ir jos penki litai – kuriam nors elgetai į rankas, nes šitas keistuolis tikrai pinigų nerenka...
Elgeta pažvelgia į savo geradarį ir išsišiepęs kažką sako. Gal dėkoja, gal kažką siūlo... Muzikantas papurto galvą, vėl sugrįžta į savo vietą ir pasižiūri į laikrodį, tuo tarpu elgeta patraukia kažkur į kitą pusę, vartydamas rankoje duotus pinigus.
Kai muzikantas sugroja dar porą melodijų praeiviams, elgeta sugrįžta su alaus buteliu, vėl įsitaiso savo senojoje vietoje ir netgi pasiūlo muzikantui gurkštelėti kartu su juo.
Saulė viską filmuoja. Jos maža kamera, pasirodo, gali priartinti tuodu veikėjus pakankamai, kad galėtų apžiūrėti jų veidus.
Jis, muzikantas, šiek tiek panašus į Laimį, tačiau nedaug. Ir apranga jo visai skirtinga, o charakteris... Ne, jis tikrai ne tas Laimis, kurį atpažintų jį nors kartą matę. Nors... Jeigu jį aprengus kiek paprasčiau, galbūt ir pavyktų sudaryti reikiamą įspūdį.
Ir šypsosi jis visai kitaip - ne, niekas tikrai nepatikėtų... Saulė išjungia kamerą, įsideda ją į rankinę ir išlenda iš savo slėptuvės, ketindama dar kartą praeiti šia gatve, kur kiekvienas turi savo melodiją.
Ji stengiasi nežiūrėti į muzikantą, klausosi jo muzikos, kurią jis dabar skiria vienam žmogui, tipenančiam prieš ją. Tuoj bus ir jos eilė. Ar jis vėl sugros jai „Marija Marija“?..
Saulei burnoj išdžiūsta nuo jaudulio. Ji netgi šiek tiek sulėtina žingsnį – lyg duodama progą muzikantui geriau pagalvoti. Juk negali jis jai amžinai „Marijų“ groti...
Staiga muzika nutyla.
Saulė akimirką pagalvoja, kad jam greičiausiai nusibodo groti ir muzikantas tiesiog nusprendė eiti namo, bet akies krašteliu pastebi jį, nejudantį savo pamėgtoje vietoje. Kažkas tikriausiai negerai. Gal jis pastebėjo kažką joje negero? O gal keisto?..
Saulė sustoja vietoje, nežinodama, ką daryti. Įsidrąsinusi pasuka galvą ir jos žvilgsnis pagauna muzikanto žvilgsnį – tokį smalsų ir atvirą. Jis stebi ją savo didelėmis akimis, pasidėjęs rankas ant gitaros korpuso. Kilsteli vieną pirštą ir parodo į ją:
- Man rodos, aną kartą jūs buvote ne tokia.
- Jūs... mane prisimenate?- nustemba Saulė.
- „Marija Marija“ ir penki litai. Taip, prisimenu. Tada jūs buvote liūdna.- Šypteli muzikantas.
- O dabar?
- Dabar jūs dviveidė.- Linkteli jis ir pažvelgia į gatvę, kur artinasi dar keli praeiviai.
- Kokia?!- žiopteli Saulė.- Negali būti!
- Atsiprašau, kad man taip atrodo,- nusišypso muzikantas ir jau susikaupia į artėjantį praeivį.
- Ne, palaukite,- žengia žingsnį į priekį Saulė.- O kokia tada mano melodija?
Jis vėl nuleidžia pirštus, lyg susitaikydamas, kad turės praleisti kelis praeivius ir pasikalbėti su Saule.
- Matote, mano gitara neskleidžia tokių garsų,- ramiai paaiškina jis.- Tokių, kokius norėčiau pagroti jums.
- Bet kodėl aš dviveidė?- nesutinka Saulė.- Aš juk ne... aš juk nieko neapgaudinėju...
Ji jau pati netiki savo žodžiais, bet nerimas suima nemenkas – ką tokio spinduliuoja jos veidas, kad ją kiaurai regi netgi šis, jos visai nepažįstantis muzikantas?
- Galbūt jūs turite tokių planų?- šypsosi jis.- Nežinau. Aš tiesiog stebiu ir mano gitara sprendžia apie žmones.
Saulė akimirką kitą žiūri į jo veidą, tada atsisėda šalia jo, bet dar per pagarbų atstumą, ir pasižiūri į jo gitarą.
- Norite pasakyti, gitara sprendžia už jus?
Jis trūkteli pečiais.
- Kartais taip atrodo.
- Ir ji dabar nusprendė, kad aš dviveidė?
- Ir pašnibždėjo man į ausį,- linkteli jis, parodydamas į save nykščiu. Pusiau rimta jo veido išraiška priverčia Saulę susimąstyti, ar jis iš tiesų pakvaišęs, ar tik tokiu apsimeta.
- Jūs sėdite čia beveik visą dieną, grodamas praeiviams.- Taria ji, galvodama apie tuos penkis litus, kuriuos piktai sviedė jam tą vakarą.- Nelaukiate iš jų pinigų, o jeigu sulaukiate – atiduodate juos tam elgetai... Joks gatvės muzikantas taip nedaro. Koks viso to tikslas?
- Oho!- pakraipo galvą muzikantas.- O jūs dar ir stebite mane? Žinote, kad aš sėdžiu čia visą dieną ir kad groju visiems, kurie praeina pro mane...
Saulė staiga pajunta karštį, plintantį po kaklą ir skruostus – šitaip kvailai išsiduoti!..
- Žinote, kad neimu pinigų... ir greičiausiai tokioms žinioms surinkti jums prireikė nemažai laiko,- tęsia muzikantas.- Žinote, aš taip pat galiu užduoti klausimą – koks viso to tikslas?
Dabar Saulei tikrai norėtųsi būti toli nuo savo kvailumo ir šio vaikino, bet pabėgti – nekokia išeitis. Geriau būtų išgaruoti ir nulėkti oru, kad jis pagalvotų, jog jam prisisapnavo. Taip, Saulė net užsimerkia akimirkai, kad geriau įsivaizduotų save garuojančią.
- Jūs tikriausiai gyvenate kur nors netoliese ir matote mane pro langą?- staiga išgelbėti jis ją.
- Taip...tikrai...- sumurma Saulė, atsitokėdama iš savo nepatogios emocinės būsenos. Iš to palengvėjimo vėl sumelavo – juk jos butas dar toli nuo čia.
- Tuomet jūs tikriausiai naujokė, nes aš pažįstu visus vietinius gyventojus.- Šypteli muzikantas.
- Taip, neseniai atsikrausčiau...- sumeluoja ji. Vėl pajutusi kažkokį nepaaiškinamą vidinį priekaištą, ištiesia jam ranką,- aš Saulė.
- Laimis,- muzikantas spusteli jos ranką ir vėl pasideda ją ant gitaros korpuso.
Saulė vos nepašoka iš netikėtumo – dar vienas Laimis! Vos nepasako „negali būti!“, bet laiku susigriebia – keistai turėtų nuskambėti. Kodėl jis negali būti Laimis? Galbūt ir tas tolstantis praeivis – taip pat Laimis? O ši moteris – dar viena Saulė?
- Kas nors negerai?- pastebi jos nuotaiką Laimis.
- Viskas... Viskas gerai,- pabando ji nusišypsoti ir staiga prisimena, ko ji visą dieną ieškojo.
Kažko, panašaus į jos senąjį Laimį. Šis nelabai panašus, bet jis tikrai Laimis. Pats tikriausias.
Saulė prasega savo rankinę ir ištraukia savo vaizdo kamerą.
- Nieko prieš, jeigu nufilmuosiu?- kilsteli prietaisą prie savo veido.
- Jeigu tai tau padės,- linkteli muzikantas.- Nenustebsiu, jeigu tai jau padarei anksčiau.
- Taip,- staiga prisipažįsta ji.
- Kodėl?
- Todėl... Galbūt todėl, kad ieškojau vieno Laimio.

---[]---


Tai ne ta ištrauka, kurią svajojo įklijuoti į paliktą tarpą filmuotoje medžiagoje. Bet Saulė jaučia, kad jos sumanymas kinta, keičia formą. Visai ne tai, ką iš pradžių planavo, galbūt ji pati gerai dar nežino, kaip iš tiesų turės visa tai pateikti savo tėvams, bet mergina žino – naujasis variantas kažkuo labiau teisingas.
Jos mažasis projektas beveik baigtas, belieka medžiagą pritaikyti siuntimui tinklu. Saulė paleidžia vaizdo medžiagą groti paskutinį kartą, priekabiai ieško klaidų, kurių galėjo pasitaikyti. Pasijunta be galo pavargusi – šiandien vis dėl to ji daug nuveikė.
Laikrodis jau rodo dvyliktą nakties. Saulė giliai atsidūsta ir nusprendžia, kad pabaigs rytoj. Akis peršti nuo ilgo žiūrėjimo į monitorių, norisi kuo greičiau bėgti į dušą ir į lovą.
Ką Saulė sėkmingai padaro.

---[]---


Sekmadienis, atrodo, nesiskiria nuo visų kitų sekmadienių – toks pat ramus, tylus. Šis netgi truputį saulėtas, lyg visai ne žiema artintųsi.
Praeiviai gatvėje ramesni, nes automobilių mažiau. Ir oras daug grynesnis.
Bet šviesoforai tebesijunginėja, kaip ir anksčiau. Ką tik buvo raudona, suspindo geltona ir iš karto žybtelėjo žalia.
Saulė užmerkia akis, lygiai įkvepia ir žengia pirmyn. Šaligatvis – trisdešimt neskubių žingsnių. Mergina skaičiuoja juos, klausydamasi gatvės garsų. Dvidešimt devyni, trisdešimt...
Šviesoforas negarsiai spragteli, persijungdamas į raudoną.
Saulė sustoja kaip įbesta, įsivaizduodama prieš save gatvę, šaligatvio kraštą prie savo kojų. Penkiolika sekundžių iki geltono signalo, dvi iki žalio...
Klankt!
- Mergaite, gal jus pervesti?- staiga išgirsta balsą šalia.
- Ne,- šypteli Saulė ir ryžtingai žengia nuo šaligatvio, kad suskaičiuotų vienuolika žingsnių.
Šaligatvio atbraila, išmuštos plytelės, už keturių žingsnių stulpas...
Kažkur šone tyliai suburzgia automobilis. Ji stengiasi nekreipti dėmesio į trikdančius garsus ir neišsimušti iš skaičiavimo. Jos čia tikrai nesuvažinės.
Praeiviai pastebi jos bandymą – atgal atsisuka keli vyrai, vėliau prie stebinčių prisijungia vaikai, išvydę aklą merginą, žingsniuojančią gatve.
Saulė girdi praeivių žingsnius ir stengiasi nesiblaškyti – jie paprastai apeina patys, jeigu nerodai noro keisti šaligatvio pusės. Kilus menkiausiai abejonei, ji tik sulėtina žingsnį ir kiek palaukia.
Dar niekada nebuvo nuėjusi taip toli – amžinai kas nors sutrukdydavo.
Penkiasdešimt du, penkiasdešimt trys... Turi būti šaligatvio kraštas. Šviesoforų čia nėra, tad Saulė įtempia klausą.
Ne, nieko. Gatvė tuščia.
Mergina žengia ant kelio, suskaičiuoja iki dešimties ir užlipa ant kito šaligatvio. Nieko nenutiko. Turbūt viskas įmanoma, jei tik labai nori ir tam ruošiesi.
- Panele, jūs akla?- išgirsta balsą šalia.- Gal jums reikia pagalbos?
- Ne, ačiū jums.- Atsiliepia ji, bandydama susikaupti. Ilgiausia atkarpa prieš ją – septyniasdešimt žingsnių. Labai lengva tiesiog išsimušti iš tiesiosios ir atsitrenkti į kurį nors stulpą, kurių čia neskaičiavo.
- Jums reikėtų vaikščioti su lazdele,- sako tas pats balsas.- Žinote, tokia ilga, balta...
- Taip...
Staiga ji sustingsta. Paskutiniai žodžiai sumaišė jos galvoje skaičius ir Saulė nebedrįsta žengti į priekį. Kiek ji jau nuėjo? Septynis? Septyniolika?
- Jums tikrai nereikia pagalbos? – klausia tas pats balsas.
- Jau ir taip daug padėjote,- beveik sugriežia dantimis Saulė, bet atsakymas vis dėl to nuskamba maloniai.
Ji pabando prisiminti, kiek nužingsniavo, kol jos neužkalbino. Greičiausiai septynis? Kas dabar žino? Šiaip ar taip, reikėtų grįžti prie krašto ir pradėti iš naujo, bet tada pames kryptį. Jos vienintelis privalumas šiuo metu, kad ji žiūri TIESIAI.
- Gerai...- atsidūsta Saulė ir žengia pirmyn, pasirinkusi septynis vietoje septyniolikos. Galų gale vis tiek nedaug skaudės, jeigu ir atsitrenks.
Suskaičiavusi iki penkiasdešimt penkių, ji sulėtina žingsnį. Kažkur visai nebetoli, visai čia pat...
Užlipa ant medžio šešėlio, pakelia veidą aukštyn, pajutusi vėsą. Taip, čia auga medžiai, čia tikrai yra paunksnė. Jos kelio pabaiga čia.
Saulė staiga sustoja, nesuskaičiavusi iki septyniasdešimties. Greičiausiai kažkoks nežymus judesys, o gal garsas išdavė, kad toliau jai eiti nevalia.
Atmerkusi akis pasižiūri žemyn, kur jos kamerą laiko Laimis, atrėmęs gitarą į sieną.
- Bravo,- tyliai ištaria Laimis, filmuodamas jos veidą.- Jau maniau, atsimerksi prie to žmogaus, kuris antrą kartą tave užkalbino.
- Jis man šiek tiek sutrukdė,- linkteli Saulė.
- Ir dažnai tu šitaip linksminiesi?
- Beveik kasdien,- šypteli Saulė.- Bet niekada iki galo. Šiandien pirmas kartas.
Jis atiduoda jai kamerą, Saulė deda ją į rankinę ir staiga sustingsta kaip tada, kai pametė skaičių.
- Mano raktai...- sumurma ji.- Mano durys!
Laimis klausiamai pažiūri į ją, siekdamas savo gitaros, o Saulė jau rausiasi po kišenes ir vis labiau nerimsta, suvokdama savo dar vieną nelaimę – vėl nėra raktų ir ji vėl pamiršo užrakinti duris!
- Tu pamiršai užrakinti butą?- nustemba Laimis.
- Jau ketvirtą kartą!- beveik verkia Saulė.- Ir raštelis ant durų yra, kad primintų – ir vis tiek...
- Įdomu,- linkteli Laimis ir nuskuba jai iš paskos. Pagroti bus galima ir vėliau.

---[]---



Šį kartą kaimynas prie durų tikrai nebudi, o durys netgi šiek tiek praviros. Saulę net šaltas prakaitas išpila, mintyse iškilus baisiam vaizdui – vagys! Pilna jų visur – net ant lubų ropinėja...
- Tu jų net neuždarei,- pakomentuoja Laimis.
- Aš neprisimenu, uždariau jas, ar ne!- atrėžia ji ir žengia į prieškambarį, kuriame tokia pati tvarka, kokią buvo palikusi ryte. Raštelis (Neužmiršk užrakinti durų!!!!!) tebekaba savo vietoje.
- Lyg ir viskas tvarkoje,- sumurma Saulė.
- O tu rūkai?- staiga nustemba Laimis. Mergina pažvelgia į jį su nuostaba, tačiau tuoj pati užuodžia tabako kvapą, kurio pilnas butas. Ne, ji nerūko. Tačiau ir jos kaimynas nerūko.
Namuose yra kažkas pašalinis.
- Ar yra čia kas nors?- šūkteli Saulė, jausdamasi šiek tiek saugi šalia Laimio.
Jos kambaryje pasigirsta sunkūs žingsniai. Kažkas, atstūmęs kėdę (tikriausiai nuo jos kompiuterio) artinasi link prieškambario. Mergina pati žengia į priekį, kad pirma pamatytų nekviestą svečią ir išsižioja iš nuostabos, kuomet senyvas vyriškis jai nusišypso puse lūpų.
- Tai pagaliau grįžai...- suniurna jis savo sena maniera, bet Saulei aišku, jog nekviestas svečias džiaugiasi ją išvydęs.
- Tėti?!- šūkteli Saulė.- Tu... Kaip tu čia atsiradai? Kaip... tu gi vaikštai! Juk vežimėlyje anksčiau sėdėjai!..
- Nebesėdžiu,- pakraipo dantyse pypkę tėvas.- Nusibodo. Atvažiavau tavo buto pasaugoti, kaimyną va iš sargybos paleidau.
- Aš jam tortą nupirksiu...- sumurma mergina.- Tėti, čia Laimis, jis...
Bet Laimio jau nėra. Jis jau dingęs iš buto, tarsi net nebūtų atėjęs su ja.
- Išėjo.- Linktelėjo tėvas.- Mačiau. Betgi čia ne tas Laimis, ar ne?
- Ne, kitas...
Saulė susigūžia viduje, laukdama daugybės klausimų, kas kodėl ir kaip ten buvo su senuoju Laimiu, tačiau tėvas tik linkteli ir parodo į jos batus:
- Tai nusiauk juos, jauskis kaip namie. Atvežiau tau pyragą, keptą mamos. Nelabai sveikas maistas, bet ji galvoja kitaip.
- Bet kaip... tu vaikštai?- vis dar nesupranta Saulė.
- Pats gerai nežinau. Daktarai sakė, kad neišlipsiu iš vežimėlio – beviltiškas esu, vienžo... O metai tai bėga, aš nejaunėju. Kadangi ir taip nieko neveikiau, nusprendžiau joga užsiimti. Kol tavęs nebuvo, tą ir teveikiau, dukrele... Bet... toks iš manęs jogas – vis negaliu nustoti rūkyti. Gal todėl kojos gerai dar neklauso.
- Joga invalido vežimėlyje?- stebisi Saulė.- Kaip?
- Yra būdų...- numoja tėvas.- Kai labai nori, viską surandi – ir kaip, ir kur. Aš į Vilnių atvažiavau vieno jogos meistro aplankyti, tai ir aplankiau tave. Matau, gyveni gerai...
Saulė palinkčioja ir šypteli, dabar jau tikrai tikėdamasi klausimų apie darbą ir Laimį (senesnįjį).
Jos tėvas pasuka į virtuvę, kur mergina jau užuodžia kažką saldaus.
- Belaukdamas tavęs arbatos išviriau.- Lyg ir teisinasi.- Prie pyrago. Laiko turiu dar valandą, tai galiu palaikyti tau kompaniją. O tada bėgsiu į susitikimą su mokytoju.
- Mokytoju?- stebisi Saulė. Jiedu atsisėda prie stalo, kur garuoja užplikyta arbata ir plačioje lėkštėje pūpso juodas šokoladinis pyragas.
- Jogos mokytoju,- patikslina tėvas.- Duos teisingo darbo mano kojoms. Žiū, dar senatvėje spėsiu išmokti krakoviaką šokti, che che...
- Tėti,- staiga kreipiasi į jį Saulė.- O tau visai neįdomu, kaip man sekasi?
- Nori man ką nors papasakoti?- pjauna pyragą tėvas.- Tai pasakok, paklausysim...
- Na...- sutrinka mergina,- aš... aš gyvenu gerai...
- Mhmm...- murma tėvas, pildamas arbatą. Saulei padarius pauzę, jis kilsteli į ją akis.- Aš klausau, klausau...
- O tu nenori nieko paklausti?
Tėvas padeda arbatinį į vietą ir prisimerkęs žiūri į savo dukterį.
- Mažai tu mane pažįsti, Saulute. Turbūt dėl to, kad anksti iš namų išėjai. Aš visada darau taip, kaip mano tėvas daro – kas paprašo, tam padedu, o tylintiems netrukdau kraustytis iš proto taip, kaip jiems patinka. Taip kad nenoriu aš nieko tavęs klausti ir sukti tau galvos. Žinau, pas mus kitaip pripratę, bet man taip lengviau. Iki aštuoniolikos metų aš tave savo ratuose vežiau, mokiau... Dabar tu pati savo ratuose riedi. Kur ir kaip riedi – tavo vienos reikalas. Laimio ratai – jo paties reikalas. O ar vienu keliu judu važiuojate, ar dviem – jūsų pačių reikalas. Aš į svetimus reikalus nesikišu – man savo ratus tepti reikia.
- Mano senelis tikras egoistas!- pasipiktina Saulė.
- Vienuose ratuose dviejų nepaveši.- Atkerta tėvas.- Čia tau ne „moskvičiumi“ važinėtis. O tavo senelis labai protingas žmogus. Negyvena nei už du, nei už tris. Gyvena sau. Ir civilizuotomis ligomis neserga.Galbūt dar mus abu pragyvens, kas žino?..
Jis atsikanda pyrago ir gurkšteli arbatos.
- Mhmm, geras...- linkteli.- Pasistengė mamulytė.
Saulė galvoja apie senelį, bando galvoti apie tėvo požiūrį ir galbūt supykti ant jo, bet jaučia, kad nelabai gali.
- Tu važinėji „moskvičiumi“?- prisimena.- Jis dar veikia?
- Ko jam neveikti? Aš šįryt su juo du „BMW“ aplenkiau. Galvojau, kad sapnuoju, che che... Už tai ir išgerkime arbatos!
Nusijuokia ir Saulė. Juk ne kasdien „moskvičiai“ „bemsus“ aplenkia.

---[]---


Mergina jau nežinia kelintą kartą žiūri filmuką, kuris dar nesulaukė savo galutinio apdorojimo. Minčių galvoje daug ir visos chaotiškos.
Siųsti?..
Atsidususi ištrina jį. Paskui sunaikina visą medžiagą, kuri buvo panaudota jį kuriant. Lieka vienas filmas – ji akla žingsniuoja gatve. Štai ta vieta, kur ją sutrukdė praeivis, klausęs, ar jai nereikia pagalbos. Tai benamis, kuris sėdėjo netoli grojančio Laimio. Saulė jį mato ne pirmą kartą, bet jai norisi žiūrėti šį bandymą vėl ir vėl. Laimis sugebėjo ją nufilmuoti kažkaip keistai. Kažkas tame aklame žingsniavime buvo malonaus. Buvo malonu ir stebėti tai iš šalies.
Vėliau ji atverčia tėvų laišką ir ima rašyti atsakymą, ketindama parašyti kuo daugiau – kad mama, kuri negalvoja kaip tėtis, turėtų ką paskaityti apie ją. Ir smalsiems kaimynams papasakotų, kurie nemėgsta važiuoti savo ratuose vieni. Jiems būtinai reikia su savimi vežti svetimus – tegu pavežioja ją.

---[]---


Vakaras vėsus, bet šviesa dar pakankamai ryški. Gatvės žibintai jau veikia, suteikdami savo netikros šilumos gatvei, kur Saulė ieško Grojančio Laimio.
Jo įprastoje vietoje nėra. Tikriausiai jau per vėsu sėdėti ant laiptelio ir groti visiems praeiviams, o praeivių šį kartą tikrai nemažai. Sekmadienio vakarais visi skuba į kavines, kur pasikalba apie savaitės nuotykius. Arba traukia iš jų namo.
Saulė atsisėda į Laimio vietą, pajunta vėsius laiptelius, vėsų atlošą, nurimsta ir ima stebėti besiartinančius. Mintyse kurdama melodiją pirmajam iš jų, nejučia ima šypsotis

Нравится 3