Petrarkos fenomenas ir kiti...

2007-11-29 23:38

Panagrinėkime Frančesko Petrarkos meilę Laurai, Aligjeri Dantės meilę Beatričei ir Romeo jausmus Džiuljetai. Kas bendro tarp šių jausmų?
Tai nuostabi romantiškoji didelė meilė!!!- girdžiu kupiną žavesio balsą. Taip, tai yra didžiulės galios jausmas. O kas už to slypi? Gerai, paklausiu kiek kitaip. Kokių reikia sąlygų, kad taip pamiltum žmogų? Manau, kad išsiaiškinus, ko reikia tokiai meilei, kiekvienas galės taip pat smarkiai pamilti kitą žmogų... iki pat mirties... aišku, jei dar išsiaiškinus liks toks noras.
Panagrinėkime kiekvieną romantiškosios meilės atvejį kiek nuodugniau. Gyveno kartą poetas Frančesko Petrarka ( gimė 1304 m.). Jis 1327 metais Monpelje bažnyčioje pamatė Laurą- vietinio mėsininko žmoną, 12 vaikų motiną. Tais laikais išgyvendavo apie 30% vaikų daugiau, kaip 5 metus. Stabilioje šeimoje vieni vaikai mirdavo, kiti gimdavo, bet tuo metu Laura turėjo kaip tik 12 vaikų. Petrarka matė Laurą vos kelias valandas, kol vyko pamaldos ir po to visa šeimyna pajudėjo namo. Daugiau jis niekada nematė Lauros ir niekada net nekalbėjo su ja. Tačiau tai netrukdė Petrarkai aistringai mylėti Laurą iki pat 1374 metų, kai paskutinį kartą užsimerkė jo akys. Laurai buvo dedikuotas didžiulis poeto kūrybinis palikimas.
Nė kiek nenusileidžia ir Aligjeri Dantės jausmas Beatričei. Gimė Dantė 1265 metais, o eilėraščių rinkinys skirtas Beatričei išleistas 1290 metais, kai poetui buvo dvidešimt penkeri. Beatričės vaizdinys iškyla ir vėlesniuose poeto darbuose. Garsiojoje „Dieviškojoje komedijoje“ Beatričėje įkūnytos visos, kokios tik įmanomos gerosios savybės. Poemą baigęs mirė Dantė- 1321 metais. Poeto širdis iki pat mirties liepsnojo meile Beatričei. Kas gi ta Beatričė? Mes apie ją nieko nežinome, tai yra net mažiau, nei apie Petrarkos Laurą. Apie Beatričę mes žinome tik iš poeto kūrybos. Teigiama, kad ant Dantės juodraščių lapų galima rasti vienos moters veido profilį. Mes nežinome, ar Beatričė egzistavo, ar tai tėra poeto fantazijos vaisius.
Kas bendro tarp šių dviejų meilės atvejų? Tiek vienas, tiek kitas vyriškis yra žinomi poetai. Abu poetai realiai nepažinojo savo aistros objektų, kitaip sakant, jie mylėjo savo fantazijas. Kaip sakoma, vienas kartas- tai atsitiktinumas, du kartai- sistema, na o trys katrai- dėsnis. Vadinasi mes jau žinome, kokia yra sitema. Einame toliau.
Tais laikais bendravimas tarp skirtingų lyčių jaunuolių buvo gana komplikuotas. Suaugę viešai pastoviai kontroliuodavo, kad jaunimas tarpusavyje bendrautų tik laikydamasis viešo padorumo taisyklių. Šalia to bendravimą sunkindavo tiek socialinių kastų, titulų ir t.t. dirbtiniai barjerai, tiek natūralūs tų laikų sunkumai susiję su nuotoliu bei ribotomis anuometinio transporto galimybėmis. Kitaip sakant, šiandien pasaulio progresas vis mažiau ir mažiau sudaro sunkumų žmonių bendravimui. Merginos ir vaikinai dabar mokosi ne tik vienoje mokykloje, bet net vienoje klasėje. Anksčiau jaunuolis dėl korsetų ir rūbų vargu ar turėjo supratimą, kaip atrodo realus merginos kūnas. Jaunuoliai tais laikais apsikabindavo nebent tik viešo šokio metu. Šiandien mobilus telefonas ir socialinių klasių nykimas bendravimo galimybes padarė prieinamas kiekvienam.

Tad kas gi nutiko Romeo? Priminsiu, kad jis pažinojo merginą vardu Rozamunda. Ši mergina buvo visai gyva ir skirtingai nuo Petrarkos bei Dantės moterų, pajėgi atsakyti meile. Jei Romeo ir toliau mergintųsi Rozamundai, ji taptų rimta problema. Juk Rozamunda nėra nupiešta, ir merginantis gali net pamilti. Anksčiau ar vėliau gali tekti ją vesti. Neaišku, ar sumažėtų meilė, bet romantikai sudiev. Juk mylėti reikės ne vaizduotės rezultatą, o realią merginą, kuri valgo (gal net šliurpia), miega, vaikšto į tualetą ir net nori kalbėtis su Romeo ne tik vaizduotėje. Žiū, atsiras vaikai... Žodžiu- siaubas!!!
Kai tik Romeo „persijungia“ į Džiuljetą, jam kaip mat pavyksta išvengti gyvenimo prozos. Dabar Romeo myli merginą, su kuria susituokti nerealiai sudėtinga. Savo jėgas ir energiją jis naudos ne santykių kūrimui su mylimąja, o kliūčių, trukdančių jųdviejų susijungimo įveikimui. Kyla natūralus klausimas, o ko šiam vaikinui reikia? Sukurti santykius su mylimąja ar aistringai ją mylėti nutolus? Tai lengvai galima išsiaiškinti pašalinus kliūtis. Jei vaikinas ir mergina tampa eiline įsimylėjėlių pora ar sutuoktiniais- vadinasi tai eilinė meilė. O jei pradedamos kurti naujos kliūtys- vadinasi turime romantiškosios meilės atvejį. Juk nesant kliūtims, jas sėkmingai galima sukurti ar bent jau įsivaizduoti.
Trys kartai- jau dėsnis. Pamėginkime tiksliau jį suformuluoti.

Niekada nemėginkite susipažinti su meilės objektu, jei norite romantikos! Dar geriau- nusipieškite meilės objektą, taip patikimiau.

Romantiškosios meilės atveju visos pastangos skiriamos ne romano realizavimui. Jos skiriamos tam, kad jis nebūtų ralizuotas.

Kodėl žmonės renkasi romantiškąją meilę? Tam yra 4 priežastys.
1. Savirealizacijos laisvė. Visuomenė palankiai žiūri į romantiko kūrybą. Seniau tai buvo lengvesnis kelias pasiekti kokių nors aukštumų. Juk jis įsimylėjęs, jam galima kurti.
2. Teisė elgtis kiek neįprastai. Šiandien labai sunku įsivaizduoti anksčiau galiojusius griežtai apibrėžtus visuomeninius vaidmenis. Įsimylėjęs yra lengvą beprotybės formą turintis žmogus.
3. Susireikšminimas. Juk jis įsimylėjęs. Jis taip pat reikšmingas, kaip žmogus, pasiekęs profesionalumą savo profesijoje. Tik šiuo atveju pasiekimas menkesnis... bet dėmesys toks pat.
4. Įsimylėjęs visuomenėje vertinamas kaip sunkus ligonis arba nėščia moteris. Įsimylėjėliui leidžiama tai, kas atleidžiama ligoniui. Juk net galingas vyriškis, tačiau su ramentais, sukelia gailestį. Romantinė meilė leidžia stiprias emocijas ir įgalina neprisiimti atsakomybės. Nei už įvykius, nei už kito žmogaus likimą, nei tuo labiau už vaikų likimą. Nepaprastai patogu!!!

Romantinė meilė- neįtikėtinai neatsakingas reikalas.

Нравится 2