„Suturėti žmones dar kiek ilgiau ir iškvėpti visą vasaros sulaikytą kvapą GYVENTI. Išjausti viską iki pat nutirpusių kojų pirštų galiukų. Išjausti iki širdy užkaltų erdvių spalvoms, ilgesiui ir džiaugsmui”.

Pasaulis už septynių valandų, pasirodo, beesąs lyg maišas, prikimštas įvairiarūšių paukščių plunksnų. Išpurenta šiųjų plunksnų pagalvė. Padedi galvą ir per naktį susapnuoji savo gyvenimo sapnus: svajones, pamąstymus, potyrius, baimes, nerimus, šypsenas, žvilgsnius, šilumas, suskaičiuoji širdies dūžius, džiaugsmo ir liūdesio ašaromis palaistai smėlio smiltis ir besisukdama aplink save išpūti jas kartu į vandenyną, kurio srovė išplukdo jį pasaulio upių, upelių, upeliūkščių vedomis. Kai visa tai atiduodi. Kai daugiau nebematai nieko ir nesupranti, kuriuo paros metu gyvena dienos, o kuriuo naktys, tampi tuo savo paties antžmogiu. Palieki užanty dusti savo artimus ir save patį, savo turėtus pamąstukus, šyspsenas gyvenimui ir džiugesius dalintis. Atmerki akis tik užliejus kalkėtu vandeniu, o kofeino prisotintos smegenys nevalingai judina dirbti rankas ir eiti kojas. Eiti. Minti. Trypčioti. Įkalnėn. Nuokalnėn. Įkalnėn. Taip atrodo devyniasdešimt dienų nuolatinio saldžiai rūgštelėjusio gyvenimo dienų ten, kur vegetacinę gyvybę palaikė tik saulės blyksniai fiksažo tirpaluose.

Visi high-tech sričių specai neklysta vartodami frazę “žmogus-robotas”. Būtent taip ir jautiesi, kai išjungi visus rastus, jutimines funkcijas atliekančius, mygtukus savo odos įplyšiuose ir raukšlių rievelėse.

Ir tik pasibaigus Tavo 90-iai kančios dienų pradedi mankštinti blakstienas, atriesdama jas tiesiai į saulės blyksnį, įkaitusia laidyne lyginti raukšles, kad įtempta oda leistų būti budresniai ir žvalesniai išvysti. Pradedi ražyti akies raineles ir vyzdžius, kad atgautų savo gyvybės spalvas, karts nuo karto pasistengi sujudinti džeržgiančias balso stygas ir įtempti bei suderinti klausos klavišus, tūnančius tamsiuose ausų būgneliuose. Ir jau po pirmų pratimų, nors vis dar apkerpėjusiomis smegenimis, eidama miško sakų taku ir semdama sandalus smėlio granulių, išgirsti kažkur tylią saksofono melodijos harmoniją, kurią palydi cikadų giesmės. Na, gal ne visai harmoniją, gal kiek su kakofoniškais nukrypimais, bet Tavo sutabarėjusiai klausai šioji melodija skamba lyg patupdyta ant tyro plunksninio debesies. Sustoji. Taip staiga, lyg kažkokie nepažįstami šerpėjantys irštai būtų spustelėję mygtuką ant kurio parašyta stop. Suklūsti. Įsiklausai. Užsimerki. Refleksų lydima ištiesi rankas į šonus ir leidi melodijai Tave užlieti visa savo turima temperatura. Užklupti visu savo svoriu. Sutrypti. Išlydyti. Sulipdyti. Sumaišyti. Išvalyti. Užpildyti. Visa tetrunka akimirką. Keliasdešimt genio caksėjimų į medžio kamieną. To užtenka. Kad savastis būtų prabudinta. Pagalvodavai, ar Roboto miegas nėra gilesnis nei Letargo. Susivoki, kad esi nuramintas. Nėra. Tuo prasideda visos pradžios. Kad gali daugiau. Kad nori daugiau. Patirti.

Palieki savo Roboto žemę, įšvirkšti savo pėdsakus, kvapus ir inicialus. Išvyksti. Žaidi žodžiais. Žaidi šypsenomis. Suvaikėji. Pradedi mėgti kaitrą, kuri priverčia Tavąsias mintis jausti neapsakomą alkį. Tapti grobuonimi, ištrokškusiu pasaulio metamorfozių. Įsivaizduoti, kraipyti vaizdinius, matyti siurealizmus, kičus, natiurmortus, performuoti planetas ir jų dydžius, personifikuoti debesis ir kaktusų dykynes. Įgalinti kanjonus prabilti, o jų vagų raizgynes pirštų spragtelėjimu pripildyti ošiančiu vandenynu. Vienu akies mirksniu priversti krioklius sustoti tryškus, sustingdyti, sustabdyti, suadyti vandens klešnę, inkliuzuoti joje paukščio skrydį ir įrėminti visa tai prifarširuotose suvenyrų parduotuvių sienose ant skardžio šlaito.

Kai dvipusės vaivorykštės nuspalvintame naktėjančiame debesyje išbudini drakoną-kūdikį, besispjaudantį pūkų kamuoliais ir karūnuoji ant dykumų žemėmis apibertos kalvos viršūnės bestovintį kaktusą-kaubojų, kai priverti jį šokti, pasirišus gelsvą skarą po spygliuotu kaklu ir “kojas” apauni kaukšinčiais aukštakulniais, ir dar į spygliuotus dantis įspraudi lupinę armonikėlę, turi visą arizonietiškai karštą ansamblį. Dar pridėkime gatvės muzikantą, kuriam nuo jazzbliuzroko painiojasi kojos, įmituodamos kokį tai šokį, pirštai pasiekę ekstazės viršūnę lakioja klavišais, o balso ekpresija rodo visas diapazono galimybes, ir galim pradėti organizuoti pasaulinį koncertų turą! Kad ir kiek deformuotą, bet tikrai pasauliui dar nematytą ir sensacingą. Juk ar ne to dabarties amerikų vaikams reikia..?

Likusią ironiją trimis ir vienu aštuntuoju lašu sulašinu į citrumedumėtę arbatą ir vienu ypu išgeriu, kad, neduokdie, neprunkštelčiau ant kokio tai ateities žodžio, ar butafornės senamiesčio dekoracijos: šerifo žvaigždės, kokopelli’io apsauginės aureolės, sulaukėjusio ir nukauto laukinio šuns ilties, indėno galvos pluksnų, pelnytų sunkiai medžiojant laukinius padarus, iš metalo plokščių sukaltų žirgų, stovinčių dirbtinėmis saulėgrąžomis apsodintame kieme, tikrų ančių porelės, bepozuojančios tos senamiesčio vejos vidury ar dykumos vijoklių, užtamsinusių ankštų kambarėlių langus nuo natūralios saulės šviesos išbalusiems veidams.

Klausiate, koks reziumė? Ogi erezijos (nebūtinai chaosinės) ir literatūrinė klišė.

Patyrimai duoti socialiniams individams. Nesvaičiokit ir neperfekcionuokit svajonių, kol jų nepatyrėte.

Nusivylimai dažnai prapliumpa lietumis ir dvigubomis septynspalvėmis vaivorykštėmis!

Buvo spalvota ir jauku! Pasinėrus į alpakų baltarudajuodapūkius kailius ir akių nuoširdžiai naivią šilumą!

Reziumė = interpretacija Tavo vaizduotei!

Mokykis gyventi nesibadant, žmogau!

Mokykis mylėti. Mylėti gyventi.

Нравится