Nereikia man dabar tavo gailesčio jis toks nublankęs, susenęs...

Man reikia pabėgti nuo tavęs, nuo tavo akių, veido, šypsenos.. Tik skaudina vis giliau ir giliau, kad jau skaudu kentėti.

Aš laiminga be tavęs, tavo balso.

Negaliu dar šypsotis neįstengiu, nekila kampučiai šypsenos. Žinau nemyliu tavęs, bet vis tiek ta šiluma buvo, tas keistas jausmas, pas kiekviena taip būna kurio neįmanoma apsakyti. Vis tik tas žodis ''meilė'' darosi tokia banali, netikra.

Pradedu atsirinkti žmones su kuriais galėčiau bendrauti, kuriais galėčiau pasitikėti, kuriuos galėčiau mylėti.