Jie užsimiršo, kaip jausti, mylėti, elgtis, džiaugtis.

Lieka liūdesiui daug laiko kuris įklampina vis giliau ir giliau. Jis pasiima mano šypsena, laimė, jausmus..

Sakė nereikia liūdėti dėl nieku, kad nereikia savęs kankinti. Kad laimė ir tas nuostabus jausmas ateis su laiku ateis ir tas žmogus, kuris visada bus šalia niekada nepaleis, apkabins kai bus šalta, ir šaltais vakarais suspaus savo glėby.

Atrodo kad ta laimė ateina labai lėtai. Gal kažkur užtrūko, gal ne ten nuėjo.

Tiesiog neištenka karštos arbatos ir šilto radiatoriaus, kurie šildo. Norisi kažko geresnio, nuoširdesnio, kad tave kažkas mylėtu, sakytu kad visada esu čia ir busiu. Bet tai tik žodžiai kurie nieko nereiškia, kurie net tos mažos vilties neduoda.

Sako kad turiu gražia šypsena, ja kažkas gali įsimylėti tik reikia šypsotis net kai tau liūdna. Aš negaliu, aš žinau kad ji negraži.

Žinau kad nereik teikti vilties, kai nors į ką įsižiūri, nes vis tiek jie nežiūrėtu net akies krašteliu.

Turiu mesti iš galvos viena žmogų ir nematyti jo, nes jis niekada neatkreips dėmesio..