Toks jausmas kad esu kitokia tarp žmonių, Visi tik porom ir porom, vienintelė iš draugų rato vieniša, neturinti antros pusės. Kai niekas nekviečia, kai turi sėdėti viena, ir rašyti visokias mintys šovusias į galva..

Galvojimas tik kad niekam netrukdyti, juk kiti žmonės turi antras pusės.

Susidraugavimas su tyla, vienišumu, spiegiančiomis mintimis.. Bet to neužtenka. Pasirodančios ašaros akyse.. Jausmas lyg niekam nerupėtum.

Ir galvojimas kodėl ne man sekasi, kodėl laimė dar nepasiekė mano namų duris, kodėl jos čia nėra..

Vieniša tyla. Vieniši namai. Vieniši žmonės. Vieniši mes.