Atsikėliau vidurdieny. Abejingai pažvelgiau į laikrodį:

-         Tiksi dar rupūže? – Meiliai paklausiau.

-         Tik tak. - paniekinančiai atsako man laikrodis.

Žinau, miegojau ilgai... Pirštu pasitikrinu ar dantys ant subinės neišdygo.

Jokių atsikišimų – nusiraminu. Ant palangės randu parsidavėlišką brangų mobilų telefono aparatą. Jis turi vardą. Vadinu jį „SUDOKU“. Norint, kam nors paskambinti reikia apeiti dvi antivirusines sistemas, surinkti du apsaugos kodus ir identifikuoti savo asmenybės duomenis... Paslaptingame displėjuje, savo „pachmėlingu“ žvilgsniu, užkabinu kelias dešimtis praleistų kvietimų... randu žmonos meilų SMS:

 

„Užknisai mane!!!  Pakabink, po velnių, tą sušiktą paveikslą, nes išsikraustysiu pas motiną“

 

Pagalvoju, kad pastaruoju metu nieko neknisau... Pasižiūriu į veidrodį – snukis švarus, bulvių lupenomis neaplipęs. Tada pradedu ieškoti velnių. Po lova randu tik susivėlusius dulkių gumulus. Dar kartą įsitikinu, jog žmona man meluoja – paveikslas tikrai nėra apkakotas. Nežinau ar džiaugtis ar liūdėti... Reikia paskambinti žmonai ir paklausti ar man taip pat reikės kraustytis pas jos motiną. Nenoriu. Bijau... Bijau jų abiejų.

 

Į mane įžūliai žiūri paveikslas su žydinčia sąulėgrąža.

- Ko čia  žydi vasario mėnesį, išsigimėle? – Prie sienos tuoj prikalsiu! – Pagrąsinu.

Čiumpu vinuką, prisitaikau ir vožiu plaktuku per....

Labai garsiai klykiu. Išsižioju lyg aligatorius ėsdamas, nuo nutukimo ir širdies ligų, kritusią telyčią.

Ištinęs nykštys rodo man savo nepasitenkinimą. Nusiviliu ir aš jo menku atsparumu smūgiams.

Paimu didesnį vinuką. Nykštys bijo vėl gauti snukin – slepiasi po kitais pirštais. Ilgai taikausi. Susikoncentruoju, atidarau visas savo čakras ir sulaikęs orą, staigiu trumpu smūgiu, suvarau vinį į betoną. Kažkodėl išsijungia televizorius. Nesu specialistas, bet įtariu, kad galėjau pažeisti po tinku ir tapetais paslėptą elektros laidą. Paspjaudau pirštą ir liečiu vinuką... Taip, pažeistas laidas, nes liečiant, krato kūną ir liejasi kibirkštys – hipotezė patvirtinta. Nežinau, ką daryti... panikuoju... Gal padegti butą ir pašalinti įkalčius?... Einu pas kaimyną. Jeronimas labai išprusęs žmogus, beveik elektrikas. (jį du kartus trenkė elektra: kai į vonią jam žmona įmetė feną ir,... keliskart, perkūnija) Jis pataria skambinti „profams“.

 

Skambinu. Ragelyje išgirstu Stasio balsą.

-         Stasy, čia tu?

-         Nu?...

-         Senai begirdėtas tavo balsas... – Girdėjau tele loto laimėjai.

-         Nuuu...

-         Tai neskambini nerašai... – graudinu jį.

-         Nuuuuu....

-         Tai nesiteisink, suprantu... – Kai tik pas žmogų pinigai atsiranda tai visi pažįstami į draugus pradeda prašytis. – Tokie tie lietuviai.

-         Nuuuuu....

-         Tai, kaip šeima tavo, kaip uošvienė?

-         Nuuuuu... taaaaai, ne...ne...ne.... Staaa.....sys aaš.

-          Ka? – nustembu.

-         Pee... petras...

-         Klausyk, neformale, suaugusį prie ragelio pakviesk. – Pasipiktinu.

-         Artūras klauso.

-         Ko klauso?

-         Jūsų.

-         O, ko tu klausaisi, kai aš kalbu?

-         Nes jūs mums skambinate.

-         Kur skambinu? – užsimirštu.

-         Avarinė tarnyba.

-         Aaaaa... tai atvažiuokit į Aguonų 16-32

-         Už valandos atvyksime.

-         Lauksiu, Raimundai, lauksiu.

 

Valanda - labai ilgas laiko tarpas. Jau po dešimties minučių suku ratus aplink į sieną įkaltą vinuką, kuriu avarijos padarinių neutralizavimo planus. Perstatau televizoriu prie kitos rozetės – kita rozetė veikia – tai labai gerai.

Bet, vinukas baltos sienos vidury vis tiek akį rėžia. Stalčiuje randu uošvienės mėgstamiausią sidabrinį rožantėlį. Užkabinu jį ant vinuko. Va, vaizdas pasitaiso – daug gražiau. Viršum jo įkalu dar vieną vinį ir pakabinu paveikslą.

 

Neužilgo atvyksta elektrikas. Išgeriam puslitrį. Atsidėkodamas man už vaišingumą, palieka kažkokių elektros saugiklių. Nežinau, kam man jie, bet labai nudžiungu – dovana.

 

Vakare grįžta žmona, išpeikia mane, jog per aukštai kabo paveikslas ir pagrasina, jog ryt iš pat ryto atvažiuos jos mama. Nori mat senoji pamatyti Vilniaus katedrą. Aš bandau priešintis, bet ji mano minčių neišgirsta.

Ryte girdžiu, kaip triukšmingai su pieno kaniukais pro duris įbilda uošvienė. Girdžiu, kaip suburba:

-         „ooo, mano rožantėlis...“

-         Paskui pro užmerktus vokus pamatau skaistų violetinį blyktelėjimą... Pakvimpa svilinamu, paskerstos kiaulės, kūnu.

Nenoromis einu į kitą kambarį. Ten kojas į viršų užvertusi guli anyta.

„-Dabar tai bus – dar pagalvoju“ Žmona nereaguoja, kietai miega.

 Aštrus mano protas priima sprendimą: pasodinu uošvienę ant kėdės, atnešu platų dubenį su vandeniu ir įmerkiu jos kojas. Tada surandu savo barzdaskutį ir pridedu jai prie delno. Jos stiprūs ir į save riesti pirštai susispaudžia. Negyvo suvalkiečio refleksas. Paskui greit išskubu į parduotuvę pirkti elektrinio ungurio. Nerandu. Nuperku karpį ir suvalgdinu jam kelioliką maitinimo elementų. Paleidžiu jį dar gyvą į dubenį. Plaukioja, kramto uošvienės kojų nagus, kažką buku snukiu rakinėja iš panagių ir judančius ėda. Galiausiai išsprogina akis, lyg pamatęs 8000 kartų padidintą uodo trūklio lervą ir... apsivertęs pilvu į viršų ima medituoti negyvųjų žuvų meditacijos motyvais. Atnešu negyvųjų žuvų receptų knygą, padedu senąjai ant kelių ir atverčiu gurmanų skyrių. Didelėmis raidėmis užrašytas patiekalo pavadinimas: „SKUSTAS ELEKTRINIS UNGURYS“

Ramia sąžine einu toliau miegoti. 

      

          

 

Нравится 14