Taigi ši dalis bus trumpa nes rašau dar vienų veikėju.

Lordas Armadas Luisas Kvintinas.

Gerdamas viskį, vėl žiūrėjau į jos nuotraukas. Ji man kaip saulė matau ją, bet negaliu paliesti. Ji man svarbesnė už visą pasaulį. Džiaugiuosi nors tuo, kad išauklėjau ją, stipria pasitikinčia savimi mergaite. Ech, kokia ji mergaitė ji tuoj bus visa moteris. Jei Emilija pavers viena iš mūsų, kitaip jos likimas bus daug baisesnis, o laikas tiksi greitai. Noriu savo mažajai mergytei normalaus gyvenimo, ne kaip mano. Bet tai sprendžiu ne aš, o likimas. Kiekvienas mūsų gyvenimo posūkis yra suplanuotas. Tai darome ne mes patys, tai padaro už mus. Kartais viskas einasi gerai, bet kartais mūsų likimas suplanuotas ne ta linkme kuria norime. Bet tai ir yra gyvenimas, todėl ir gyvename vieni ilgiau už kitus. Įdomu kaip, jai sekėsi egzaminai, gal Laurynas ką žinos. Ar jai patiko suknelė ? Bet šiaip ar taip ji jos nesivilks, nes yra per daug išdidi, kartais taip gailiuosi, kad auklėjau ją taip. Bet dabar man reikia atrasti labai tik wlagmataja. Surinkąs devynių skaičių kombinacija paskambinau Nirdidui senam raganiui, tik jis gali rasti nors vieną wlagmataja per visa pasauli, bet gaila ji auga tik Filipinuose.

-Man reikia wlagmatajos gėlės,- rimtų rūsčių tonų kalbėjau į mobiliojo ragelį.

-Kam tau ji ? Tu ne versi monstrais nekaltų žmonių,- isteriškai kalbėjo senyvas balsas iš ragelio.

-Emilija, mano mergytei paskutinės dienos,- atsikvėpdamas ištariau.

-Atskrisk į Suomija, žinau kas turi šios gėles sulčių kaip ir deimantinį durklą,- liūdnas ir užjaučiantis balsas suteikiantis vyrui vilties nuskambėjus baigė pokalbi.

Vyras juodu kostiumu patraukė link durų peržvelgęs tamsios medienos kambarį, tamsiai rudu kilimu, tamsiu medienos stalu ir knygų lentyną, vyriškis papurtė galva ir pravėres ąžuolines duris palinko kambarį. Užlipęs laiptais jis patraukė savo kambario link. Niekur nesidairydamas ir skubėdamas kaip įmanoma greičiau. Jis čiupo lagaminą, kuris buvo paruoštas tokiems atvejam, jis nusileido tais pačiais prabangiais laiptais ir tirsiu taikiniu patraukė laukiniu durų. Pravėres duris jis pamatė kaip du sargybiniai pasitempia ir laukia pono nurodymų. Jam užteko pamoti ranką ir vienas iš sargybiniu paėmė lagaminą, o kitas išskubėjo limuzino link.

Po ilgos kelionės automobiliu ir apmąstymų jie pasiekė oro uosta. Nedidelis lėktuvas jau buvo paruoštas skrydžiui. ''Nėra laiko skraidyti su žmonėmis, tik ne tada kai jo mažylei ko nors reikia'' tokia buvo šio aukšto vyriškio frazė. Ši vyrą kankino vienas klausimas, ką likimas paruošė jo mergytei ? Jam taip nerūpėjo nei įsūnis nei sūnus kaip jo duktė.

Sėkmės kas nepatyrė
Saldybės trokšta jos,

Deja, Dievų nektaro

Be vargo nieks neduos.

Nuoširdžiai jūsų Emm.