-Brolis išvyks atostogauti su tėčiu, štai tavo bilietas, juk žinai, kad gali keliauti su jais, man nebūtu taip baisu palikti tavęs vienos ateinančia savaite,- sodriu balsu kalbėjo mama, ji žino, kad manimi pasitikėti negalima, jau ne karta ta matė, o ypač kai jos nėra namie.
-Kur šįkart jie vyks ?,- net nepakėlusi akių šnekėjau kol tvarkiausi šukuosena.
- Į Prancūzija, buk gera, padaryk nors viena išimti savo gyvenime, atleisk jam, ne todėl, kad nenoriu jog pasiliktum namuose viena, bet dėl savęs, savo būsimu vaiku, kad jie turėtu seneli, tu turėtum tėti, su kurio galėtum bendrauti,- maldaujamu balsu šnekėjo ši.
-Aš atsiprašau, bet to daryti negaliu, savigarba man brangesnė, o ir šiaip tu puikiai žinai mano ateities planus, pirma mokykla, koledžas, darbas, finansai, gyvenamoji vieta, tada galbūt ir vyras, o su laiku ir vaikai,- užtikrintai kalbėjau net nežvelgdama į mama, nes jei pavyktu mane perkalbėti, todėl net bijau pažvelgti į ją.
-Tiek to, tai tavo gyvenimas, tu darai spendimus, tinkančius tau, bet vėliau nesigailėk,- piktu tonų kalbėjo, tai pasakius ji dingo iš mano kambario, o už keliu minučių išgirdau ir namu durų trinktelėjimą.
- Ji supyko, bet tiek to,- tai tarusi pasi kvėpinau ''Gucci'' kvepalais, griebiau rankinę ir namų raktą išėjau iš kambario, apsiaviau aukštakulnius ėjau link durų, kai išgirdau pypinimą, atidarius duris pamačiau limuziną.
- Dar vieną tėčio išdaiga,- eidama link limuzino, jo durelės prasivėrė, iš jo išlipo maždaug 20 metu vaikinas, aukštas, pusilgio tamsiu plauku, įdegusiu kūnų ir seksualiu kostiumų. Kol ėjau link šio vaikino jis šypsojosi milžiniška šypsena, ji buvo gan natūrali, tikriausiai jam patiko tai ką mato.
- Taip ? Pas ką atvažiaviai,- kalbėjau naglai ir atšiauriai, neturėjau laiko kalbėti mandagiai, todėl ėjau tiesiai prie reikalo.
-Tavo tėtis mane atsiuntė,- jo šypsena jau buvo dingusi, jam nepatiko mano balso tonas, todėl net nebandė man padlaidžiauti, man tai patinka.
-Juk gi žinai, kad su tavimi niekur nevažiuosiu,- vis dar šaltai kalbėjau, nors jo nenusileidimas man patiko, kad jis nebandė su manim meiliai šnekėti.
-Žinai, tu ankščiau buvai kitokia, o aplamai ar tu su manim važiuosi ar ne man vistiek užtai sumokės, nors nereiks su kažkokia princese sėdėti vienoje mašinoj, padarei man paslauga, lieku dėkingas,- jau pašaipiai kalbėjo šis, mes tekalbam minute, bet jis man patinka.
-Taip buvau kitokia, bet dabar esu tuo kuo esu, buvo malonu padėti, o dabar turiu eiti nes pavėluosiu, kitaip nei tu, aš lankau mokyklą,- patenkinta savimi kalbėjau.
-Kol aš dar čia galiu panešti, aš ne toks baisus,- su keista šypsena kalbėjo, jis mane ''kabina'' kaip ir visi vaikinai, o jis man jau buvo pradėjęs patikti, bet viska sugadino.
Žvilgtelėjusi į savo laikrodį pastebėjau, kad už 6 minučių turiu būti mokykloje, nes manęs laukia draugai.
-Tiek to, atidaryk dureles, tikiuosi žinai kur mano mokykla,- ironiškai kalbėjau.
-Ne gal nupasakosi kelia,- vos tvardydamas juoką kalbėjo.
-Vairuok, aš vėluoju,- piktai pažiūrėjau į vaikinuką jam uždarant dureles.
Važiuodama stebėjau žydinčius medžius ir keistus žmoniu žvilgsnius į limuziną, džiaugiausi, kad per tamsintus langus nesimato mane veido, kai nusileido langas atveriantis vaizdą į vairuotojo automobilio dali, jis šypsojosi ir žvelgė į mane.
-Iš kur žinai, kad mane siuntė tavo tėvas ?,- su keista šypsena kalbėjo nepražystamas vaikinas.
- Turbūt esu naivi ir tikiu žmoniu kalbomis,- šaltai kalbėjau, nekreipdama į vaikinuką dėmesio. Šis nieko neatsakė tik toliau vairavo kai man toptelėjo klausimas:
- O iš kur žinai, kad veži tinkama merginą ?,- su savimeilę balse ir širdyje kalbėjau, mačiau kaip jis pasimetė nuo šio klausimo.
- Nes man sakė, kad tu spyriosiesi važiuoti ir apibūdino kaip atrodai, kad tiksliai žinočiau kas tu,- ramiai kalbėjo šis, manau jis nebežino ar reikiama mergina veža į mokykla.Bet staiga pamačiau per veidrodėli kaip jo akys sublizgėjo, mėlynos lyg dangus akys kelioms sekundėm sublizgėjo, nujaučiau, kad jis nori su manim šnekėti, bet kad ir kaip to norėčiau, negaliu nusileisti savo principams ir turiu atrasti atsakymą kodėl važiavau su juo.
- Užverk langą, manau pakankamai pasišnekučiavom jau,- sarkastiškai ir užtvirtintai tariau.
- Palauk, ar galiu paklausti tavęs vieno klausimo ?,- meiliai kalbėjo šis, nujaučiau, kad jis prašys mano numerio.
-Klok ir užverk langą,- tvirtai tariau, be jokiu emocijų, ar šypsenos.
-Koks tavo vardas ?,- vis dar švelniai ir meiliai kalbėjo šviesiai mėlynu, beveik žydru akių savininkas.
- Manau tai ne tavo reikalas, o dabar užverk langą, nes tu tik vienas mano tėčio parankinis, kuris net neturėtu su manim, kalbėti. Tu vaikine turėtum vykdyti savo darbą ir vežti mane į mokykla,- ramiu, griežtu tonu tariau, man pabaigus sakini, jis išpildė mano prašymą.
Jau buvome netoli mokyklos gatvės, mokiniu čia pilna, kaip ir kiekvieną dieną. Vieni rūko, kiti eina į mokykla, dar kiti tik einą į parduotuvę, o likusieji sėdi, kalbą ant betoniniu tvorų. Galėjau girdėti kaip visi šūkauja pamate prašmatnu juoda limuziną, visi pradėjo eiti link mokyklos žiūrėti, kas atvyko limuzinų į mokyklą. Niekas net širdies kampelyje negalėjo pamanyti, kad tai aš. Nors ir buvau populiari mokyklos mergina, aš buvau tik emigrantė, niekas negalėjo pagalvoti, kad mano tėvai nėra eiliniai darbininkai kokiam nors fabrike. Bet mano mama buvo didžiulės firmos savininkė, o tėtis vieno fabriko statytinis direktorius. Niekas nežinojo apie mano tėvus, nes tėtis norėjo, kad mes su broliu būtumėm saugus, bet nuo šio įvykio manau viskas pasikeis. Nes nei vienas mokyklos mokinys dar nebuvo atvažiavęs į ši pragarą limuzinu. Ir viskas vien per tėti, man užsigalvojusi limuzino durys prasivėrė, aš dailiai iškėliau vieną koja, daviau ranką vairuotojui. Visiem morkiniam buvusiems lauke, net ir kai kuriems mokytojams stebint išlipau, visi mane perskrodė žvilgsniais. Vieni pavydo, kiti nuostabos, o dar kiti tiesiog norėjo mane nužudyti savo žvilgsniais, bet tarp visu tu žvilgsniu pamačiau ir keletą laimingu žvilgsniu, tai buvo mano artimiausi draugai. Bet tarp jų stovėjo mergina, kuri nuo šiol stengsis mane sužlugdyti, nes ji buvo mokyklos princese, bet dabar visiems aišku, kad Birželio 1 dieną aš gausiu ši titulą. Apkabinau savo geriausia draugę Amelija. Ji yra pati nuoširdžiausia mergina, ji nuostabus žmogus, visada geroj nuotaikoj, dėl draugu galėtu padaryti, bet ką. Ši mergina mane visada puikiai supranta nes ji, kaip ir aš esam emigrantės šioje šalyje, tik aš Lietuvė o ji Anglė. Mes labai panašios, daug kas mano, kad mes giminės. Aš rudos odos, o ji blyškios, tai didžiausias mūsų skirtumas, mes kartu nusidažėme plaukus violetine spalvą, abi tamsiai mėlynai, pilku akių, nors mūsų akys keičia spalvą, tai skambą neįmanomai, bet kai verkiam mūsų akys tampa žalios, tai neįmanoma paaiškinti, kaip iš mėlynu jos tampa žaliomis, kai mes siuntam iš pykčio jos įgauna rusvumo, kai esame natūralioje būsenoje jos pilkšvos su mėlynumu, bet kai mes laimingos akių spalva būna ryškiai mėlyna. Turime putlius žandus, kai šypsomės tai akivaizdžiai matosi, net esmę vienodo ūgio, bei sudėjimo. Kol mes stovėjom apsikabinusios prie mūsų priėjo Adamas, jis taip pat labai nuoširdus, bet šis yra Amerikietis šviesiai rūdų, garbanotu plauku savininkas, nešioja pusilgius plaukus, jo garbanos idealiai krenta ant jo veido, jo ryškiai rūdos akys duoda šiam vaikinui, žaidėjo išvaizdą, visada nešioja kanos languoto, tada jis ypač seksualus, dėl jo pakvaišusios visos merginos, o išgirdusios jo, stipru, sodrų balsą jos tiesiog ištirpstą, bet mums jis tik geriausias draugas. Paleidusi Ameliją stipriai apkabinu Adamą.
- Aš turtingas, bet limuzinu atvykti į mokykla, tai jau kas kitą,- šypsojosi, mane nužvelgdamas tarė šis.
-Aš vėlavau, todėl neturėjau kitos išeities,- šiek tiek susigėdusi kalbėjau, jei ne pudra turbūt net mano žandus puoštu raudonis.
-Tikrai, taip tu vėlavai, iki atsižymėjimo liko dar 10 minučių, todėl tikrai būtum spėjusi ateiti,- piktų tonu kalbėjo Mary, ši mergina buvo mano draugė, bet ji nemėgsta žmoniu kurie yra populiaresni už ją, tada ji pradeda juos žlugdyti, ji vadovaujasi vienų posakiu ''laikyk draugus arti, bet priešus dar arčiau''. Ji trumpu juodu plaukų, beveik juodų akių, vidutinio ūgio, išties graži mergina, bet ji nori būti dėmesio centre, kiekvieną minute.
- Na taip, bučiau, bet pažadus tesiu, nekaip kurie iš mūsų,- perskrodžiau ja piktų žvilgsnių.
-Nagi panelės, nesipykit, bet Emi juk žinai jog ir mes norėsime pasivažinėt tuo limuzinų,- su šypsena veide kalbėjo jis, kol Amy jam pritarė linkčiodama galvą.
- Pažadu, ryt ryte juo važiuosime kartu mes trys,- juokdamasi tariau.
- Emi,- piktai tarė, Adamas stebėdamas mane, nes pasakiau trėsę o ne keturiese.
-Aš jau eisiu,- tarė Mary, kaip tarė ir padarė, tai pasakius mus paliko.
Dieną praėjo kaip ir visada 9 pamokos, 2 pertraukos kurias praleidau su Adamų, Amy bei kitais mūsų klasiokais. Po pamokų nežinojau ar limuzinas manęs vėl lauks, todėl ne kaip visada išeidama pro vienuoliktokų duris antrame pastate, o per pagrindines duris išėjau į lauką, bet per biologijos kabinetą, nesimatė visa gatvė todėl, nieko nemačiau. Sparčiu žingsniu ėjau per kiemą, kai išlindusi už pastato, pamačiau, ta pati vaikiną su baltų rožių puokšte, su tuo pačiu kostiumu ir limuzinu. Jis atrodė labai gražiai vaikščiojo lauke ir žvalgėsi, nustačiusi rimta veidą ir nusprendusi, kad šis vaikinas man tikrai patinką. Ėjau link jo, tik manę pamatęs jis pradėjo šypsotis. Priėjusi nieko nelaukiau ir pradėjau jį kamantinėti.
- Kam šios gėles,- ižuliai, šaltu balsu tariau, kol jis žiūrėjo tiesiai man į akis ir toliau šypsojosi, jo šypsena kažkodėl nedingo.
- Tik tau, jos tik tau,- tarė paduodamas gėles.
- Nuo ko jos ?,- kalbėjau stengdamasi sutvardyti šypsena, nes, kad ir kaip noriu būti šalta, bet gėlės man pakelia nuotaiką, ypač kai jos mano mėgstamiausios.
-Nuo manęs, nepatinka ?,- keista šypsena papuošė jo veidą, jam įteikiant gėles.
-Tikiuosi žinai šiandienos maršrutą ?,- pakėlusi dešinėji antakį, rimtai, bet vis dėl to su šypsena kalbėjau, negalėjau pasipriešinti pati sau.
-Taip žinau, gavau tvarkaraštį, dabar namo,- jis šypsojosi šilta šypseną, ignoravo mano rimtą balso toną, žiūrėjo man tiesiai į akis, taip lyg jose matytu mano vidų, jog norėčiau būti šilta ir maloni, tai, kad norėčiau su juo bendrauti, šnekėti, o ne vaidinti pasipūtus, išlepinta tėvu, kalę.
Namus privažiavom gan greitai, jau nebekreipiau dėmesio į žmoniu žvilgsnius, bei replikas. Net nelaukus kol vaikinukas man atidarys automobilio dureles, greitai jas pati atsidariau ir ėjau namu link, nusiėmusi namų rakta nuo kaklo atrakinau duris, galėjau užuosti žibučių kvapą. Šiandien Antera valė kilimus, neturime laiko namų ruošai, mama darbe praleidžia negalia laiko, brolis dar per mažas, o aš užsiėmusi mokykloje. Įėjusi į savo kambarį užuodžiau ta saldų vanilės, bei rožių kvapą. Nuo lovos paėmiau drabužiu maišą ir juoda ''adidas'' krepšį, iš lentynos ištraukiau rudus aukšto kulno batelius. Išėjus iš namų mane keistai nužiūrinėjo, mėlynu akių savininkas, man reikia sužinoti jo vardą.
-Važiuokime, aš vėluoju,- rimtai, vos ne isteriškai kalbėjau. Be galo nekenčiu vėluoti, taip rodoma ne pagarbą, ne tik kitam žmogui, bet ir pačiam sau, kad ir nebendrauju su tėčiu, jaučiu jam didžiulę pagarbą, nes jis manę auklėjo teisingai. Visa kelia, galvojau apie šiandieną, apie pamokas, namų darbus. Istorijai reikia parašyti rašinį apie Hitleri, Anglų kalbai rašinį apie ''Internetas draugas ar monstras'', kada aš visa tai spėsiu?
Taip begalvodama privažiavom milžiniška baltą pastatą su galybe didžiulių langų.
When our actions do not,
Our fairs do make us traitors.
Nuoširdžiai Emm
Комментариев пока нет.
Будь первым - напиши свой комментарий.