Kaip visada, einu namo tuo pačiu keliu, užsidėjusi ausines ir pasileidus muziką visu garsu.Kaip visada prieinu *''Dunnes'' pereinu į kitą gatvės puse, štai parkas. Čia netik linksmai leidžiu laiką, bet jau seniai, mėgstu pasislėpti parko kampe tarp aukštos mūrinės sienos bei didžiuliu klevų apsuptyje. Tai mano mėgstamiausia vieta praleisti laiką šiam miestelyje, kaip aš ji mėgau kai buvau maža, ji priėjus mane užplūsta daugybe prisiminimu- linksmų bei liūdnu.. Bet ir dabar čia tikrai neliūdna, na nors labai stengiuosi apsimesti jog man linksma. Čia yra įvairiausiu supynių, nuo arkliuku mažiukams, iki slidžiu (treniruokis) suaugusiems. Didžiulė pieva, bei pakraštyje daugybe medžiu, bei upelis. Šis upelis tikrai įspūdingas, nes jis teka per visa miesteli, prie parduotuvių, centre, net ir čia. Kai einu namo čia visada pilna vaiku, jie šūkauja, žaidžia futbolą, žolės rituly, bei regby. Keista šiandien jų čia nei vieno..

Eidama toliau, senai mano bei kitu aplinkinių žmonių išmintu kelių vis mastau apie du įvykius privertusius mane radikaliai pasikeisti, pamiršti senąja asmenybe, bet nesvarbu kaip aš stengiuosi ja užmiršti, ištrinti, ji manes paleisti nenori, ji visada mano galvoje, sapnuose, atsiminimuose.

Ar mano senasis gyvenimas, skaudus prisiminimai niekada manes nepaliks, neleis man toliau gyventi be skausmo ?

Kasnakt sapnuoju košmarus, arba kitaip tariant praeiti, kartai tai būna atsiminimai, kartais laidotuves, tik niekada nežinau kieno jos, todėl dabar be galo bijau, kas bus sekantis, palikti šia žeme, kieno siela paliks dar viena kūną.

grįžtu visa patenkinta, laiminga, tiesiog švytinti. Įėjusi į namus nusiaviau batus, girdėjau tylius šnibždesius virtuvėje, nesistengiau klausytis, nes tai nemandagu. Todėl tiesiog įėjau į virtuve, pamačiau gan įprasta bei neįprasta vaizdą - Močiutė bei mama gėrė kava, tai buvo įprasta, bet už mano akių užkliuvo močiutės visas liūdnas veidas, mamos akys raudonos, veidas paburkęs, tai pamačius mano nuojauta nujautė kažko negero. Įėjusi į virtuve atsistojau netoli šaldytuvo, užuodžiau mėsos kvapą, jis mane pradėjo svaiginti, bet sukaupusi visas jėgas stovėjau nevirduliuodama ir žiūrėdama į jas, laukiau paaiškinimo.

- Močiutė, bočiaus mama stipriai apdegė, ji ligoninėje,- liūdnu, užkimusiu, virpančiu balsu, net nepakėlusi galvos tarė mama. Šie žodžiai lyg peiliai pradėjo badyti krutinę, kiekvienas žodis, raidė stiprus durys į krūtine. Šie žodžiai pradėjo lėtai žudyti, pajutusi ta keista skausmą, pilve, krūtinėje bei galvoje, svėriau kėdę, nes jau puikiai žinojau šio skausmo reikšme. Jei neprisėsiu, nualpsiu, bet ir prisėdusi negaliu garantuoti, bet turiu daryti viska, kad tik kuo mažiau gąsdinčiau mama bei močiute. Net nepajutau kaip ašaros rieda mano skruostais, kol nesugalvojau prisidengti veido, kad nematytu mano skausmo, nes žodžiai vis dar skambėjo bei badė mano krūtine lyg peiliai ir adatos, norėtu mane pražudyti. Bet per ta gumulą mano gerklėje negaliu, net paklausti - kaip tai atsitiko, ar ji išgyvens ?

Emilija ! Emi ! Emilija,- išgirstu kaip mane šaukia, bet pamatau tamsa nes tai būna tik košmaras. Su juo gyvenu jau trejus metus, todėl tai tik dar vieną kasdienybės dalis, kaip ir neišnykstantis skausmas. Po šio košmaro užmingu gan greit bet mano ramu miega kaip visada nutraukia dar vienas košmaras.

Normalus rytas, niekuom neįprastas kaip visada atsikeliu septinta ryto. Tiliai pasistengiu išlipti iš lovos, atsiveriu spintą, surandu paprasta palaidinę ant šleikučiu, nusikabinu baltus marškinius, juoda megztini su raudona emblema dešinėje pusėje, ant krutinės, bei pilka nuobodžiai dryžuotą sijoną. Nuteptinu i vonia su visais rūbais, greitai apsiprausiu ir apsirengiu. Tyliai praveriu savo kambario duris ir tyliai įžengiu į kolidorių, pasiklausau ar mama bei brolis miega pastovėjusi taip minute ir neišgirdusi nei garso nusprendžiu gyžti atgal į kambarį bei paskaityti istorijos užrašus. Bet nespėjus išsitraukti knygos bei sąsiuvinio išgirdau žingsnius, išėjau iš kambario pažiūrėti kas ten, pamačiau apsiverkusia mama. Iškarto pasidarė viskas aišku todėl čiupau kuprinę, apsiaviau batus ir išlėkiau iš namu, bėgau ten kur man buvo linksma į parką. Nubėgusi į parką parklupau vidurį rasotos pievos bei verkiau, pajutau vibracija, šalia širdies, ištraukiau telefoną, jau žinojau kas skambina.

- Man viskas gerai, nesiįjaudink ištariau,- stengiausi kalbėti užtikrinu balsu.

- Pareik namo, viska aptarsime skrisim į Lietuva,- mama kalbėjo meiliu balsu, ji žinojo kaip man sunku.

- Nesupyk, bet dabar negaliu, nenoriu,- ašaros vis stipriau veržėsi, negalėjau saves tvardyti.

- Neik į mokykla, beje dar labai anksti, kur tu,- paklausė ši.

- Aš esu, ak nesvarbu noriu pabūti viena bei pagalvoti.

Taip visada ir baigiasi šis sapnas, man sukeldamas stiprius prisiminimus, todėl rytais mano akys visada užtinusios nuo ašarų, nes miegodama visada verkiu. Kiekviena naktį išgyvenu ši skausmą vis vėl ir vėl

Nuo tos dienos aš pažadėjau sau nebusiu jautria asmenybė, aš pasikeisiu ne tik išvaizda, bet ir vidumi. Nuo dabar aš nebusiu paprasta aš busiu išskirtinė. Dabar aukštakulnius nešiosiu dėl kitu žvilgsiu, nes niekas neturi tokios idealios eisenos kaip mano, juos nešiosiu ne dėl to mielo širdžiai kaukšėjimo. Niekas daugiau nežinos kaip aš dievinu lietaus barbenimą į stiklą, kaip sniegas idealiai krenta iš dangaus, kaip jis viska idealiai padengia viska savo šalta paklode. Daugiau niekas nematys jos šypsenos, kai ji išvys baltas lyg sniegas rožes, nes bei niekada nuo šiol aš busiu egoiste, taip nors neskaudės.

Aš busiu ta,

Kuri bus pasikėlus,

Bet mokės būti savo vietoj.

Aš busiu ta,

Kurį žemins kitus,

Nes kažkada jie žemino mane.

Aš busiu ta,

Kuri kiekviena ryta,

Pažiūrėjusi į veidrodi sau pasakys:

Už mane stipresniu nėra !

Štai kuo aš vadovausiuosi dabar, išrėkė ši.

Bet ar ji iš tikro viska pamirš, ar ji tik slėps viska savo širdyje ?

Ar jai pavyks pamiršti savo senąją asmenybę ?

Bet nejaugi ji pamiršo sena posaky "Niekada nesakyk niekada" ?

Fair is foul, and foul is fair.

Nuoširdžiai jūsų Emm.