Nežinau kada bus sekanti dalis, nes laukia ilgi savaitgaliai, kuriems reikia pradėti ruoštis jau šiandien. Pasistengsiu ikelti naują dalį kitos savaitės vidurį, bet ne pažadu o jei ne tada iki Liepos 6 dienos tikrai įkelsiu. Laukiu jūsų nuomonės. Žalias arba raudonas !

-Mes turime pasikalbėti,- rimtu tonu kalbėjo Laurynas. Niekada nemačiau jo tokio rimto o ypač, kad jis man žiūrėtu į akis tarsi norėtu sužinoti mano nuomone.

-Dabar ? Apie ta sąlyga ? Gal kada vėliau,- vis dar su šypsena kalbėjau. Nenorėjau gadintis nuotaikos, bet vien jo žvilgsnis sakė ką kitą.

-Taip dabar, tai ne žaidimas ir tu,- rodydamas pirštu tarė,- nesi paprastas žmogus.

-Kaip tai nesu ? Aš gyvulys gal ? Esu paprasta kaip ir tu, kaip visi likę žmonės,- nieko nesuprasdama kalbėjau ir stengiausi nešaukti.

-Luktelėk, aš tau viska paaiškinsiu. Važiuojam pas tave ar mane ?- šiek tiek šyptelėjo klausdamas.

-Žinoma pas mane,- vis dar rimtai kalbėjau.

-Viską bus labai sunku paaiškinti, bet aš pasistengsiu. Štai ir automobilis eikime.

Visą kelią tylėjome, net nežvilgtelėjome vienas į kitą. Aš stengiausi suprasti kas aš. Kaip taip įmanoma, kad aš ne žmogus ar tai įmanoma mistinės būtybes egzistuoja. Na jau ne tai tik pasakos, o pasirodo Laurynas velniškai gerai meluoją. Vos man atrakinus duris, jis ėjo tiesiai mano kambario link mano kambario. Uždariusi ir užrakinusi duris, pati ėjau savo kambario link, stovėjau tarp durį ir stebėjau Lauryną. Jis uždarė langą, iš vazos ištraukė baltą pilno vidurio rožę apibėrė ją milteliais. Jau senai žinau, kad baltos rožes reiškia- meilės nusipelnymą, grožį, nuostabumą, jaunystę ir tylą, bet šiuo atvejų nežinau kuris variantas galėtu būti.

-Įeik į kambarį ir užverk duris,- rimtu tonų tai taręs, padegė rožę. Padariau kaip liepta ir stebėjau ji, kaip rože degė žalia ugnimi.

-Silentio ansilas bakea agora,- po šiu vaikino žodžių ugnis dar daugiau isiliepsnojo,- silentio ansilas bakea agora. Dabar galime kalbėtis.

-Kalbėk, nes aš nieko nežinau ir nesuprantu, man tai panašu į pokštą,- visa susinervinus šaukiau, nebegalėjau tramdytis.

-Nešauk, dabar pagalvok. Turi gerą klausą, atmintį, kai pagalvoji kas gali nutikti taip ir nutinka, tai nėra atsitiktinumas ir tu ne žmogus. Nuo pat senelio laidotuvių,- rimtai kalbėjo Laurynas žvelgdamas tiesiai man į akis.

-Kas aš tada, kodėl būtent nuo senelio laidotuvių kas per jas nutiko ? Tu juokauji taip ? Nes aš netikiu,- vis dar šaukiau, bet Laurynas priėjo prie manęs, žvelgė į mano lūpas ir tada švelniai pabučiavo. Vėl matau vaizdus tik ši kartą kitokius jie daug kartų ryškesni ir juos tiksliai pamenu.

''Saulėta diena, daugybe žmonių apsirengė juodai susirinkę prie nykaus, gėlėmis ir vijokliais apaugusio pastato. Įėjus į pastato vidų visi, kartojo, kad bučiau stipri. Bet nė pusės žmonių nepažinojau. Salės gale, gulėjo tamsaus medžio pailga dėžė, iš filmų žinojau jog tai karstas. Manes prie jo neprileido, nes aš per maža. Man įteikė senelio nuotrauka, man suteikė garbe ją nešti. Šėsi kostiūmuoti vyrai su juostomis kaip iš Miss pasaulio konkurso, tik jos buvo baltos ir su žaliais raštais, paėmė karstą. Žmonės praleido vyrus ir paėmė po vainiką. Kunigas paprašė atsistoti šalę jo. Man tai nepatiko, jis nebuvo kaip kiti Kunigai. Iš jo sklido blogis. Kol visi ėjome į kapines saulė beprotiškai kepino viska aplinkui. Kai jau leido karstą į duobe aš nualpau. Prabudusi mačiau kunigą, bet jis jau neatrodė kaip kunigas. Pradėjus šaukti, pajutau tik skausmą dešiniajam pety''

-Matei vaizdus ?- kaip niekur nieko paklausė vaikinas.

-Taip, apie tai gan dažnai galvoju pati. Ir žinau, jog jis buvo nužudytas gatvėje, dėl piniginės,- stengiausi nuslėpti nepasitenkinimą dėl bučinio, bet nemanau, jog man gerai sekėsi.

-Na tu teisi ir ne, bet dabar tai nesvarbu. Skausmas, tai buvo nuodai, tave norėjo paversti vieną iš mūsų. Pasaulyje yra labai reta gėlė wlagmataja, ja galima rasti tik Filipinuose. Iš šios gėlės yra gaminamas kelias į nemirtingumą. Deimantinį durklą reikia pamirkyti į gėlės nuodus ir tada nužudant žmogų, ji paverti ''Tenesolubes''. Bet vietoj to, kad tave paverstu tas žmogus sumaišė tavo senelio kraują su gėlės nuodais kurie tave turi nužudyti lėta mirtimi,- vaikinas kalbėjo žiūrėdamas tiesiai į merginos akis. Bandydamas savo kerais užburti mergina, kad ji patikėtu ir neabejotu juo, bet merginos galios daug stipresnės nei atrodo,- tenesolubes tai yra vieni padarai, kurie yra mėnulio draugai, nebijok mes ne kaip kokie vilkolakiai,- švelniai nusijuokė vaikinas.

-Kokie padarai ? Aš mirsiu ?- Emilija jau visai buvo praradusi viltį, ji mėgo knygas apie mistines būtybes, ji jomis žavėjosi, bet abejojo ar galėtu tokia tapti.

-Tu nemirsi, tu tapsi nemirtinga, bet leisk man tęsti pasakoji apie mus. Pirmas mūsiškis buvo sukurtas prieš beveik devynis šimtus metų Romoje. Jis buvo Dievo angelas, kuris įsimylėjo žmogų, kadangi tai buvo nenatūralų Dievas jį išvarė ir pasmerkė kančiomis. Jis gyveno žemėje, bet mergina jo nemylėjo, todėl jis ja tik stebėjo. Angelas buvo toks vienišas, kad bandė sukurti tokių daugiau kaip jis, bet visi angelai atsisakė jie nenorėjo Dievo rūstybės. Suradęs seną burtininką jie ieškojo daugybe būdu kaip paprastus žmonės paversti nemirtingais. Kai jam suėjo lygiai trys šimtai nemirtingumo metų jam pavyko.

- Bet kodėl mėnulio draugai, bet ne vilkolakiai ?- pasimetusi kalbėjau.

-Mes mintam mėnulio energija, mums kaip žmonėms reikia saulės vitamino D, taip mes gauname elementą jete iš mėnulio, bet, kad ir kaip gaila šio elemento mums neužtenka mums reikia ir gyvos, pulsuojančios energijos, žmogaus gyvybės.

-Jūs žudikai, taip ?- aš nenorių būti žudike, nenoriu nuskriausti nekaltų bejėgiu žmoniu.

-Ne, mes ne žudikai, tik mes savinamės jų gyvybę todėl žmonės serga, nes mes savinamės jų jėgas, nežudome. Tu niekada nesirgai tiesa, niekas nesikėsino į tavo gyvybe nes tu esi išrinkta tapti mūsiške, taip nusprendė likimas, kad ir kaip mes to nenorėjome nei tavo tėtis nei aš.

-Bet kodėl aš ? Kodėl turiu tapti kažkokiu padarų ?- vos tramdyta ašaras kalbėjau.

-Nes tu gimei tokia tavo tėvui daugiau kaip keturi šimtai metų, tai tavo kraujyje, bet tas kunigas viska paaštrino, dabar arba reikia transformacija užbaigti arba liesti tau mirti- valydamas mano sūrias ašaras kalbėjo žydraakis.

-Man reikia pagalvoti,- apkabindama jo šilta kūną tariau ir užsimerkiau.

-Kaip ir pailsėti,- šyptelėjęs tarė.

-Kaip suprantu mano kraujyje yra nuodų?,- su lašelių vilties žvelgiau į Lauryno žydras akis.

-Taip visiškai teisi, tavo kraujyje yra nuodu, bet jų kiekis yra per mažas tapti tenesolubre,- nusišypsojęs tarė jis, turbūt nudžiugo jog jau suprantu.

-Tampant viena iš jūsų tenesolubre man reikia mirti ar dar nuodu?- vis mastydama apie savo planą kalbėjau.

-Dar nuodų, o po to mirti,- jau pasimetęs kalbėjo šis.

-Tai tapti žmogumi man reikia tik išsivalyti kraują ?- su viltimi paklausiau.

Bet Laurynas pradėjo garsiai kvatotis, gal jis tik juokavo su manimi ?

-Kad būtų taip paprasta tapti žmogumi, ne tai neįmanoma, kiekvienas tavo kaulelis, organas yra prisipildęs nuodu, tu turi mirti arba tapti, aš nenoriu prarasti tavęs prisimink tai amžinai, kad ir ką nuspręstum,- tai taręs vaikinas pabučiavo man kakta ir paliko manę vieną apmąstyti šį pokalbį. Aš nenoriu būti monstrę, bet norių gyventi, ką man pasirinkti ?

Broliai ir seserys, tai - ne chaosas,

ne mirtis, tai- sistema, forma ir vieningumas,

tai-amžinas gyvenimas, kuris yra laimė.

Nuoširdžiai jūsų

Emm