Kodėl taip yra? Sakau, kad esu užsispyrusi, gausiu tai ką noriu, padarysiu tai, nes aš galiu, nes GALIU, noriu ir GALIU. Net patikiu pati savimi. O kas vyksta? Vargais ne galais gavau tai ko noriu, gavau pradžią į savo svajonę, tiesiog ją reikia tobulinti, kad ji tikrai priklausytų ir būtų pavaldi tik man, o ką aš darau? Leidžiu jai tiesiog slysti man iš rankų? Kodėl? Kas su manimi negerai? Kodėl to nesustabdau? Ėėėė, atsibusk, tai nėra amžina. Ir aš tai puikiai suprantu, bet kodėl... Kodėl... Kur tas mano suknistas pasitikėjimas,viltis, užsispyrimas, kai jo reikia? Negi pirmi sunkumai padarys savo? Padarys galą tam, dėl ko tai dariau? O ką dariau? Geriau paklausti reiktų ko nedariau... svajojau, mokiausi, vyliausi, kentėjau, net patylėdavau tada, kai tikrai nenorėdavau to daryti. Net kiek suvalgyta tų norus pildančių penkialapių alyvos žiedelių, kiek kartų po tris kart tuksenta į medį, kai pamatydavau laikrodyje: 10:10 ; 12:12... Kam? Tam, kad tai suteikdavo man stiprybės, aš tikėjau, kad tai padės. O galų gale aš tikėjau pati savimi. Bet kai man nepavyko net iš 3 karto gauti tos svajonės, dėl kurios naktim nemiegodavau, jaučiausi siaubingai, save kaltinau ir panašiai... Bet 4 kartas garantavo. Gavau, pasiekiau, laimėjau. O kas toliau? Toliau esu čia ir nebežinau kas su manimi darosi. Aš žinau, kad tai mano kelias, žinau, kad čia mano vieta, bet nesuprantu kodėl aš taip elgiuosi, kodėl aš apsunkinu viską? Esu tikra kvailė, kad tikiu, jog visa kita ateis tiesiog šiaip, už dyką. Ne, taip nebūna, ir aš tai žinau. Taip, ŽINAU. Tai kur problema? Laiką švaistau veltui. Taip, dabar penktadienis, bet vietoj to, kad dar labiau priartėčiau prie savo svajonės ką aš veikiu? Rašau tai. Kam? Kažkam. Net nežinau ar kas tai skaitys. Bet ar man tai rūpi. Nelabai. Manau, kad tai tiesiog priemonė spirti sau į užpakalį, kad esu tikrai MOLIS, nes negaliu susitvarkyti su savimi, kai man viskas vos ne ant lėkštutės padėta. Tiesiog reikia ateiti, pasiimti. Kaip save motyvuoti? Dieve, kokia dar motyvacija gali būti didesnė už tai, kad tai mano svajonė ir iki jos liko ne tiek jau ir mažai, be tuo pačiu ir nedaug... Gal tu žinai? Aš ne. Manau, kad tiesiog nemoku susitvarkyti su savimi. Ar tikrai? Nebežinau. Pati netikiu ką pasakiau. Nemoku susitvarkyti... pfff... galiu. Tik kodėl po galai negriebiu „jaučio už ragų“? Kas man trukdo??? Turbūt neatsakysiu į šiuos klausimus. Tik dar ne dabar. Tik žinau, kad aš negaliu pasiduoti. Pasiduoti šiems sunkumams. Negaliu, tiesiog negaliu. Per daug šito noriu, kad pasiduočiau.

Нравится 2