2010 m. rugsėjo 12 d.
„Aš rašau naktimis, nes naktimis geriau rašosi. Mintys patapę bagažu į laisvę prašosi..“ Svaras pamiršo paminėti savo dainoje vieną faktą, kad naktimis dar ir miego norisi, bet tos mintys iš tiesų veržiasi geriau nei dieną.
Ir štai aš pradedu rašyti dienoraštį, kurį jau reikėjo pradėti rašyti vasarą, po stojamųjų, bet aš nepajėgiau to daryti. Sunkoka ir dabar, bet jei nepradėsiu rašyti būtent šią akimirką, vėliau gali būti jau vėlu. Mano gyvenimas kuo toliau, tuo labiau man primena amerikietiškus kalnelius- aukštai pakilus, žemai sviedžia. Tai štai atėjo liūdesio laikotarpis. Trumpokai džiaugiausi, bet iš dalies buvo verta.…
"Jeigu nori rimtai įskaudinti tėvus ir neužtenka drąsos tapti gėjumi, gali bent jau tapti menininku" - Kurt Vonnegut"
Nezinomasis: Ieva:)
2010 m. liepos 8 d. (00:38)
Visi kažkuo tiki – kas Dievu, kas Buda, o aš tikiu dangaus kūnais – tai mano dievai. Aš turiu savitas apeigas, kurios dažniausiai atliekamos vakare. Kai mano širdį slegia sunkumai, vedžiodama savo mylimą šunelį, aš kreipiuosi į savo dangaus Dievus. Turiu ir savitą maldą, kuri prasideda šitaip: „Žvaigždelės mano, išklausykit mano šauksmą“. Tolimesni maldos žodžiai priklauso nuo situacijos, nuo to, ko man tą akimirką labiausiai reikia. Žodžiai visada šiek tiek rimuojasi. Kadangi turiu gebėjimą gan greitai sukurti rimuotą tekstą, keičiant žodžius nesusiduriu su kėblumais. Be to ši malda dažniausiai pateikiama mano Deivėms…
Vakaro riksmas šešėliuose tolsta..
Tyliai suvirpa manoji širdis.
Niekas to jausmo man nepakeistų..
Mama, nepyk, bet dukra nebegrįš..
Mano gyvenimas- Londono toliuos..
Sielą paliksiu gimtajam mieste.
Alys regės ilgą greitkelio juostą..
Mano gimtinė išliks Lietuva.
Rudenį kris balto popieriaus lapai..
Ašara rieda- gal džiaugsmo, gal ne.
Tėti, suprask, taip gyvenime būna..
Gatvė už namo dūlės vieniša.
Mylimas kraštas tolygu miražui..
Pievos žaliausios išliks atminty..
Vilniau dailus, mes nesusipažinsim..
Saulėtas mieste, draugai... Selavy...
Pumpuras…
Nors ir manai, kad as
... jauciu nebesulauksiu taves jau sianakt... :/ dabar taip negraziai baiges pokalbis ir dzin,kad tik juokavau... myliu gi tave,kipsiuk tu mano... nepamirsk to... kad ir ka tu iskrestum... kad ir ka as iskresciau... pripazistu,kad kiek nesava pastaruoju metu as,bet vistiek tu vienintelis mano dziaugsmelis, antidepresantas ir pats mylimiausias kipsiukas is visu... netikiu,kad mano kely pasipainiotu bent panasus i tave,o jei ir pasipainiotu... as nesu gobsuole... man uztenka vieno kipsiuko salia... pirmojo... labai laukiu,kada galesiu vel tave pamatyti, paniurkyti, pakankinti ir papesioti... kazkaip keista,kai nera prie ko prisiglausti... ir niekas neapkabina.. o taip norisi silumos.. truksta taves... niekas nebebuciuoja i zanduka...…