Дневник пользователя coomzle

Jau antrus metus Joninės man virsta tokia diena (atsiprašau- naktimi), kai norisi,kad ji tik greičiau baigtųsi..Deja.. ..šiemet viskas net blogiau nei pernai..

Daugiau taip  nebebus...

Nuotaikytei pakelti... ;)

     Apimta įniršio  Veronika griebėsi  peilio ir dūris  po dūrio aštrūs ašmenys smigo Gustui  į  kūną... O, dieve!!! O,  palaima!!! Kerštas.. Saldus  kerštas...  Veronikos akys liepsnote liepsnojo, o Gustas tik  inkštė, kaip dusinamas šuo, kol galiausiai apsipylė kruvinomis ašaromis ir išleido paskutinį atodusį... Veronika jį atakavo (jau be samones) dar penkioliką minučių, su kiekvienu dūriu palikdama gilią žymę, kol galiausiai Gusto nebebuvo įmanoma pažinti... Tačiau Veronikai buvo negana... Ji greitu žingsniu nuėjo iki mašinos ir grįžo nešina gan didelės talpos butelio, pilno benzino... Maniakiškai kvatodama ji skandino įrėmintas nuotraukas bei baldus, gausiai apšlakstė sienas.. Visa tai, kas kadaise jai buvo taip brangu, dabar buvo permirkę degiu skysčiu... Bet jai vis atrodė negana... Iš garažo ji paėmė dar vieną butelį benzino ir juo apšlakstė namą iš išorės... Galiausiai ilgai stebėjusi žiebtuvėlio liepsnelę ji grakščiu rankos mostu įžiebė liepsną, mikliai prarijusią visą namą... Pleškėjo visas pastatas, o Veronika stovėjo prie mašinos  ir negalėjo atsigrožėti reginiu, prilygstančiu liepsnai jos sieloje.. Tęsi? ;)

Štai vieniša gatve praskriejo taksi...
Taip netikėtai... Tarsi nakties tamsą praskrodęs...
Prie lango stebėjos mergaitė smalsi...
Ir kas gi jam šioj giliausioj nakty kelią parodęs?
Kodėl jis praskriejo tokiu greitumu?
Stebėjos mergytė ir kraipė galvelę...
Ar ten tik už vairo sėdėjai ne tu?
Ir kaip tu radai šitą užmirštą kelią?
Kodėl nesustojai? Nemojai ranka?
Ji šitaip tavęs išsiilgti suspėjo...
Kodėl tu praskriejai? Prabėgai staiga?
Juk ji tik vėl labas ištarti norėjo...

Tikėkimės  pagausit mintį... xD

Pažvelk gilyn į manas tu akis...
Ar matai? Jos tarsi šneka..
Giliai tarytum žiebiasi viltis
Atrast lemties paskirtą sielai taką...
O naktimis, kai akys manosios užmerktos,
Maža mano širdelė baukščiai plaka..
Ji bijo, kad manosios sielos durys jau užvertos,
Kad vėjas jau nulaužęs mano laimės medžio šaką...
Bet kas visų keisčiausia-nebijau tamsos aš...
Juk man išties labai nedaug užtenka...
Kad švelniai apkabintų, pabučiuotų kas...
Paskleistų saldų meilės aromatą...
Tuomet laiminga būčiau aš lyg mažas vaikas..
Pajusčiau kaip mana širdelė plazda...
Nebebijočiau jau... ir skrietų laikas..
Kartu keliautume į laimės kraštą...

Stai vel sedziu prie kompiuterio... ne... Stai pagaliau prisedau prie kompiuterio ir velei isdrisau iskloti savo mintis...  noriu..  as vel noriu issilieti...  reikia tam tinkamos aplinkos... arbatytes? o taip... kaip jos pasiilgau... velnias... kaip tycia jos nera... eee... skrandis reikalauja auku... et... salta sriuba puodelyje... ka padarysi... panasu i arbatele bent del puodelio... ir skrandukas man liausis marsus skalambijes... :) prie sriubytes ir bandele puikiai tiks... oj... pasirodo joje buvo ir mesos... ech... vargsai kaciukai... jie turbut pasipainiojo ne vietoj ir ne laiku...

Ju buvo visas burys. Soko tik pagal jiems girdima vejo muzika ir as negalejau atplesti savo akiu  nuo raginio atsiverusio man visai netiketai. Kaip palengva jie skriejo  palei zeme, kaip graksciai kilo ir leidosi sukiodamiesi ore. Tai tarsi susikibe, susipyne soka dviese, tai po viena sukasi atsiskyre kamputyje. Tas ju lengvumas ir priklausomybe nuo vejo, bejegiskumas, paslaptingumas man gniauze kvapa. Kaip jie sukiojosi aplink masinas cia prasliuokdami po jomis, cia svelniai slinkdami ju pavirsiumi tarsi kokie nakties seseliai. Ir jie visi tokie vienodi ir savaip skirtingi.. Ziurint i viena-matai tik jam budinga sukimosi trajektorija ir judejimo greiti, o ziurint i visus kartu, matai tarsi ilgai repetuota soki, kuriame visi sokejai atlieka savo partijas ir sudaro vientisa sou.. Jokiu primadonu-tik vieningas sokis, bet deja jis niekam nerupi ir niekas nesigrozi maiseliu plastiskumu ir judesiu lengvumu, tik vienas gal septyneriu metu berniukas susunka rukanciam tevui pavymui:
        -O! Maiselis skrenda! - Dar karta isitikinau, kad tik vaikai sugeba ivertinti paprasta grozi, o suaugusieji nemoka dziaugtis paprastumu..