Jei baltos snaigės kris ant Tavo veido, Šviesus mėnulis Tau bučiuos akis, Prisimink, kad kažkur pasauly Yra dėl Tavęs plakanti širdis…

Ar žinai, Kodėl šypsosi saulė, Ko pasaulis toks šiandien šviesus? Tai todėl, kad margajam pasauly mes atradom pačius šilčiausius jausmus…

Daug buvo tų, Kuriuos mylėt galėjau, Bet neišdegė širdies aistra. Ir dar kartą pastebėjau, Kad tokių kaip Tu daugiau nėra.

Nors ir laimė lindės pasislėpus giliai, Laikas sustos, ištirps ledai, Bet aš mylėsiu Tave, Mylėsiu amžinai…

Tyloje aš girdžiu Tavo balsą, O balse aš girdžiu Tavo tyla, Šitaip sielos dvi šoka valsą, Šitaip širdys dvi prabyla.

Myliu Tave, Kaip vaikas myli mamą, Kaip slieką myli alkana žuvis, Kaip balta duona myli “Rama”, Taip aš myliu tavas akis.

T aš noriu parašyti, A pridėti dar galiu, V širdelė geidžia pasakyti, E, atspėk ką aš MYLIU.

Melsva žibutė prasiskleis, Manęs pamiršti Tau neleis, O tarp pavasario žiedų, Mes būsim visada kartu.

Kai pirmą kartą Tave pamačiau, Bijojau apkabint… Kai apkabinau – bijojau pabučiuot… Kai pabučiavau – išsigandau… Kad negaliu sustot…

Jei iš audros atimsi žaibą, O žmogui meilę iš širdies, Nieko gražaus neliks pasauly, Neliks pasaulyje ugnies…

Meilė neklausia Tavo vardo, Ir kiek metų nesvarbu… Sustoja ji ties Tavo langu, Ir tyliai sako “Ateinu”…

Nemylėk, kas auksu žiba, kas meilę perka pinigais. Mylėk, kas turi tyrą širdį, ir Tave myli ne juokais…

Mes ėjom ten, kur vedė mus likimas… Tave aš pamilau, tik vieną iš visų… O ką žada ateitis, to nieks dar nežino, Gal tikrai ne veltui susitikom – aš ir Tu?