Дневник пользователя dovyyylea

Ar žinai,kad atsimenu mūsų pirmą pažinties dieną?
Ar žinai,kad atsimenu mūsų pirmą bučinį?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip juokėmės kartu?
Ar žinai,kad atsimenu,jog man buvo gera su tavimi?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip tu man kuždėjai gražius žodžius?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip tu pradėjai griauti mūsų nupaišytą draugystę?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip aš kankinausi?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip aš verkiau įsikibus į pagalvės kraštą?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip mes išsiskyrėm?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip aš tave mylėjau?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip man buvo sunku tave pamiršti?
Ar žinai,kad atsimenu,kaip beveik tave užmiršau?
Ar žinai,kad atsimenu,visas mūsų praleistas akimirkas,nepaisant visko,kas žlugo ir nepasikartos?
Aš atsimenu...

Tu privalai man skambinti šimtą kartų per dieną su visiškai kvailais klausimais: "Ką darai?", "Kur Tu?" , "Kodėl nepaskambinai?". Jie neerzins Manęs. o tu pyk , dėl to, kad užsidėjau trumpą sijoną , kad jau temsta o aš vis dar lauke. Pavydėk. Sako , merginos nekenčia kai jų pavydi , bet dar labiau jos nekenčia , kai jų nepavydi. Aš noriu eiti ir suprasti , kad aš už Tavęs kaip už sienos. Aš sustojinėsiu ir kartosiu: " jei pavydi reiškia nepasitiki " ..o iš tikro žinau , jei pavydi - reiškia myli. Ir niekam manęs nenori atiduoti.." Ir viduj…

Kokia grazi mirtis ant saules spinduliu,
Kokia laiminga as esu be zemisku vardu...
Jau greit akis uzmerksiu be asaru,kancios
Kai tik zingsnius pajusiu artejancios tylos...
Saldi man bus mirtis,kaip ilgesys dainos,
Nes ji tiktai viena be amziu pabaigos...
Tiktai drasuoliams saule sviecia tolyn vis saukdama,
Inai geles man meta sauleta diena kapuose...

Kai verksi,
Atiduok man savo ašaras.
Aš jas dėsiu prie savų
Ir laikysiu jas po užraktu stipriu.
Užrakinsiu verksmą, skausmą,
Kad neskaudintų kitų žmonių.
Užkasiu po žeme ašaras savas,
Paslėpsiu jose esantį nerimą,
Neviltį ir kartu tą aštrų sielvartą.
Sudeginsiu išmestus su ašaromis norus,
Terūksta neišsipildžiusios viltys,
Dūmu teišsisklaido rožinės svajonės.
Visą baimę po velėna aš pakišiu,
Daugiau ji man niekad nemeluos.
Šalia ir liūdesio ašarų dar pabarstysiu,
Teišsklaido jas šaltas vėjas,Kad nei viena negrįžtų atgalios....

Visi mes mirštame rudeni, tiksliau norėtume mirti, krentant lapams, skubant žmonėms juodais kostiumais, kada mirtis taip aiškiai bus užrašyta jiems ant veidų, kai skausmas ir kažkoks jausmas, turbūt liudnas, žais viduje. O tu ar gali sugalvoti savo mirti? Ne priežastį, priemonę, metų laiką, o tiesiog – mirtį. Kokia ji? Ateina tau miegant, ar žiūrint televizorių, mylintis ar laukiant meilės. O gal meilė ir yra mirtis, kažkas skambiai pasakė , meilė – nužudo du ir padaro vieną. Bet juk mes ne naivūs, nepagalvojamę, kad mirtume iš meilės, net svajonėse, mūsų mirtis juoda, pasidabinus šalčiu, ir kitomis neigiamomis emocijomis, kodėl? Kodėl mes…

Kiekvienas iš mūsų turime daugiau

ar mažiau draugų. Kai kuriuos iš jų netgi vadiname savo geriausiais

draugais. Tačiau, ar kiekvienas iš mūsų susimąstėme apie tai, ką

reiškia žodis "draugystė"? Daugelis turbūt pasakytų, kad tai žodis

reiškiantis dviejų žmonių gerą bendravimą. Tačiau tai nėra visiška

tiesa.

- Žinai seni, Ji buvo kitokia..
- Kitokia?
- Ji buvo įpatinga.
- Ir kuo gi ji buvo įpatinga? Ji net nebuvo labai graži.
- Ne tame esmė. Ji pakeitė mane, tik ji priversdavo jei rašyti tas kvailas žinutes, kaip myliu ją. Tik ji padarydavo taip, kad naktimis negalėdavau užmigti, galvodamas apie ją, o ryte prabusdamas mintys vėl sukdavosi apie ją.
- Tikrai ją mylėjai?
- Nemylėjau.
- Tai kame problema jeigu nemylėjai jos?
- Aš ją iki dabar myliu.

Vėl stoviu pusiaukelėje…kaip ir tada.. lyg ir žinau, kur turėjau eiti.., kur širdis vedė, kur eiti troškau…Vis sakiau sau.. pasitikėk savimi…tikėk ..ir viskas bus pasiekta.. Spjauk į visus kitus ir nesvarbu, ką jie galvos. Svarbiausia, tik siek, ko trokšti ir likimas tau taip pat padės. Jis padės pasiekti tau savo svajonę, pavyti ją!.. Ir aš vis dar kartoju sau.. Tik nedvejok.. Tada pasaulis nusišypsos ir tau!..