Ji stovėjo kiek tolėliau nuo manęs, už jos liekno kūno, tylaus silueto mačiau besileidžiančią saulę. Buvo dar tik pradėję vakarėti, šiluma užliejusi mus abu išsidavė šypsena. Vakaras nenorėjo jos paleisti, norėjo ją visada turėti su savimi ir nepamesti netgi pakilus mėnuliui. Bet tada ji pradėjo žingsniuoti basomis kojomis per įkaitintą saulės žolę ir vis artėjo ir artėjo, o šypsena tik platėjo. Nieko nelaukdamas pamėginau ją apkabinti. Išsigandęs perdėtų vizijų, sušukau jos vardą.
- Aš čia. Aš su tavimi, - jos balsas, toks artimas ir kartu neįtikimas atmerkė mano akis.

Atsirėmęs į sofos kraštą, susivokiau, kad turbūt būsiu užsnūdęs ant šių grindų. Kambaryje tvyrojo visiška tyla, nebuvo nė garso, tik akis regėjimą žudanti tamsa. Pasistengiau atsistoti ir surasti jėgų nuslinkti link kriauklės. Ši buvo gerokai pasenusi, bėda ta, kad neturėjau tiek pinigų, kad galėčiau atsistoti ant kojų ir sutvarkyti visas čia esančias problemas. Net jei ir galėčiau, man jau vis tiek nutiks mūsų senai kaip pasaulis lūšnai.

Galų gale, visiškai išsibudinau tik veidą apsišlaistęs šaltu vandeniu. Viskas čia buvo šalta; grindys, sienos, vanduo, bet mano delnai atrodė buvo karšti it ugnis, vidurvasaryje uždegtas laužas, vidury miško. Man vis dėl to prasidėjo haliucinacijos. Nenustebčiau jeigu eičiau iš proto. Ta mintis privertė mane sudrebėti. Tokios būsenos tikrai negalėsiu eiti pas poną Melinsą atlikti užduotų darbų. Jeigu tik Mišelė būtų čia..

Stebėdamas auštantį rytą, mėginau sugalvoti priežastį kodėl negaliu pasirodyti darbe, žinoma žmonės suprastų kodėl, bet man čia jų visų jau per daug, visų tų veidų, užuojautų, pagalbos siūlymų. Viskas man jau buvo įkyrėję. O mano gyvenimas byrėjo nepalaukdamas manęs, galvojau ką aš galėjau kada iškrėsti, kad šitaip iš lėto ir su neišsakytų skausmu po truputėlį nykčiau. Turbūt artėju prie pasidavimo, bet vargu ar galėjau ką nors pakeisti. Man jos trūko. Manyje tarsi stovėtų karuselė kurioje nuolat supasi visi jausmai kokius kada nors žmonės galėjo atrasti ir jausti. Pyktis, liūdesys, apmaudas, ilgesys ir baisiausia baimė. Kažkas tuos jausmus tarsi kratė ir kiekvieną kartą viduryje apsistoja vis kitas, dar baisesnis už aną, jausmas, kuris užtemdydavo kitus grauždamas mano sąžinę.

Nenutuokiu kas gali būti blogiau už tą meilę, kuri neturėjo progos būti išgelbėta. Jaučiausi bėjėgis prieš save patį, kaip koks bailys svajojų apie iškeliavimą anapus. Ne, manau, kad netikiu pomirtiniu gyvenimų, nemanau, kad sutiksiu ją ten. Netikėjau net ir tuo, kad ji mirė laiminga. Ją kažkas pamėgino pergudrauti ir taip tapo žaidimo laimėtoju.

Staiga išgirdau beldimą į duris. Manydamas, kad ten vėl kas nors iš užuojautos valdomų karžygių, pasilikau prie lango stebėti jau pakilusios rytinės saulės. Dar vienas suknistas rytas, dar viena beprasmiška diena.

- Paulai, žinau, kad tu čia. Neturiu nieko blogo, Mišelės mama turėjo minėti apie mane, - pasigirdo moteriškas balsas.

Atsidusęs nuo dar vienos skaudžios klaidos - vardo paminėjimo, lyg ji nebūtų niekur dingusi, atrakinau duris ir įleidau šią keistą moterį, kuri nuo šiol vadinsis mano prižiūrėtoja. Manau, kad šiai būtybei galėtų būti apie trisdešimt. Atrodė gana jauna, tamsus trumpoki plaukai, žalios akys, žema ir niekuo ne ypatinga moteris. Bet kai pamačiau jos pilvą, pakeičiau nuomonę, ji laukėsi kūdikio, o nauja gyvybė visada nauja pradžia.

- Jūs...? - tik tiek sugebėjau paklausti, nors ji jau turbūt manė, kad aš nemoku kalbėti ir ėmė ieškoti dar vienų paguodos žodžių.
- Ak, taip aš nėsčia. Mano sužadėtinis taip pat gyvena šiame miestelyje, tikiuosi vieną dieną jūs susipažinsite. Jis labai nuoširdus, tad jūs tikrai sutarsite, - šyptelėjo ji.
- Ka jus privertė manyti, kad aš nuoširdus? Nespręskite apie knygą iš jos viršelio, ponia.
- Jūsų akys tai pačios pasako. Žinau, kad jūs geras žmogus ir negalėtumėte nuskriausti Mišelės ar dar ko kito.
- Klausykit, jeigu daugiau neminėsit jos vardo viskas eisis daug lengviau, - pasakiau ir įsistebeilijau į ją.
- Labai atsiprašau, atleisk. Daugiau tai nepasikartos, - jos balse išgirdau nerimą.
- Kokį galvojate išrinkti vardą būsimam kūdikiui?- nei šio nei iš to paklausiau.
- Ką? - dabar ji pati spoksojo į mane nesuprasdama apie ką eina kalba, - O, taip. Jeigu gimtų mergaitė, galvojame dėti vardą Šarlotė, o jeigu gimtų berniukas tikriausiai jį vadintumėme Miku.
- Puiku, - tariau, - Galite pasilikti daiktus ir.. hm.. nežinau ką ketinate daryti.
- Maniau, kad norėsi man aprodyti šį miestelį ir šiaip pakalbėti apie šį bei tą.

Šį bei tą? Tegu ji negalvoja, kad imsiu ir išklosiu jai viską apie Mišelę ar kaip leidžiu laiką. Tačiau užsimetęs švarką ir pasukęs link durų, parodžiau jai, kad išeiname. Ji šiek tiek sutriko dėl mano greito apsisprendimo, tačiau paliko ramybėje savo lagaminą ir likusius daiktus išėjo su manimi.

- Tu neprivalai jos klausyti. - balsas perbrėžęs mano ramia srove tekančias mintis privertė sustoti.
- Kas nutiko? Ar ką pamiršote? Nesijaudinkite, piniginę turiu aš, tad jei ko nors norėsite sakykite.

Apsižvalgiau, tačiau kieme nieko nebuvo, tolyje taip pat nesimatė nieko įtartino. Čia buvome tik mes su prižiūrėtoja, buvo ramu, kaip ir mano galvoje vos prieš kelias sekundes. Bet tada lyg iš niekur susiprotėjau, kad balsas tūnojo mano galvoje. Tai buvo jos balsas. Mišelės.

- Nieko tokio, galime eiti toliau, - pamėginau ir aš jai šyptelėti.
- Puiku, - sučiauškėjo moteris.

Visą kelią, nieko nekalbėjau, viskas ką girdėjau buvo tik prižiūrėtojos pasakojimai apie Mišelės tėvus, sužadėtinį ar dar kokias nors istorijas. Dar buvo daugybė žmonių balsų, kurie pynėsi į vieną didelę maišatį sudarydami beprotybę, tačiau aš buvau ne čia. Aš bandžiau įsileisti ją į savo galvą, kaip narkomanas švirkštu į odą, taip aš jaučiausi norėdamas vėl ją pajusti. Bet vis tiek tikėjau, kad tai netikra, kad mano vargšės smegenys neatlaikiusios minčių apie ją, ėmė pačios kurti jos paveikslus ir balso toną.

Bet tos vizijos mano galvoje vėl buvo pasislėpusios, likau vienas su savimi. Net jei aplink plakė daugybė širdžių.

Нравится 2