Дневник пользователя loveisasuicide
Dar vienas vakaras nugarnėjęs pragaran ir pasilikęs žybėti mano prisiminimuose. Žinai, visai nesvarbu, kad šypsojausi prisiminusi tavo veidą, nesvarbu ir tai, kad mane tik dar labiau pakėlė nuo visos šlamšto kurį tenką išgyventi. Nesvarbu, kad tavo veidas tuo metu matė tik mane. Tą vakarą buvome vienui vieni, už durų slėpėsi šiltas nakties oras su žvaižgdėmis. Bet mes buvome viduje ir kalbėjome visiškus niekus. Būtent šitą vakarą aš prisiminiau, ir būtent tas vakaras leido suvokti, kad prasidėti su tavimi buvo kažkuria prasme teisinga kryptis.
Bet šiomis dienomis tai tik prisiminimas. Ir galbūt gerai, kad slenkant nakčiai, tai yra jau…
Tą naktį kitaip nei visada girdėjosi traukinys riedantis bėgiais. Garsiau nei visada, labiau nei įprastai sukeldamas minčių apie nostalgiją nešančią praeitį. Net keista, kad čia, puikiai girdėjosi svylantys bėgiai. Nes geležinkelis buvo tolokai, o tai tik kėlė daugybę klausimų į kuriuos nė neketinau ieškoti atsakymų. O aš norėjau išeiti kaip tik ten. Bet negalėjau. Mat kitame kambaryje miegojo panelė Dorotėja ir nenorėčiau, kad pastebėtų mane sėlinantį kur nors kur nereikia. Ji man nesakė apie sąsiuvinį iš baltos rankinės, tačiau aš mačiau. Žinojau kas tai per daiktas, jame jai liepta rašyti visus pastebėjimus apie mane. Toks jausmas tarsi iš tiesų…
Ji stovėjo kiek tolėliau nuo manęs, už jos liekno kūno, tylaus silueto mačiau besileidžiančią saulę. Buvo dar tik pradėję vakarėti, šiluma užliejusi mus abu išsidavė šypsena. Vakaras nenorėjo jos paleisti, norėjo ją visada turėti su savimi ir nepamesti netgi pakilus mėnuliui. Bet tada ji pradėjo žingsniuoti basomis kojomis per įkaitintą saulės žolę ir vis artėjo ir artėjo, o šypsena tik platėjo. Nieko nelaukdamas pamėginau ją apkabinti. Išsigandęs perdėtų vizijų, sušukau jos vardą.
- Aš čia. Aš su tavimi, - jos balsas, toks artimas ir kartu neįtikimas atmerkė mano akis.
Atsirėmęs į sofos kraštą, susivokiau, kad turbūt būsiu užsnūdęs…