Дневник пользователя loveisasuicide
Jos tik norėjo prabusti namuose pilnuose vazų su baltomis rožėmis,tulpėmis ir netgi pakampėmis, kurios kvepėtų džiugesiu. Namuose pro kuriuos matytųsi jūros ir upės, be jokių aštrių krantų. Rankas bučiuotų plazdenantys vėjo šuorai, pakliuvę iš praverto lango. Pėdos nebijotų palikti lovos ir drąsiai žengtų į su diena besikeičiantį pasaulį.
Turėjo viską, bet nuolat išslystančią laimę tekdavo prašyti pasilikti. Gėdingai. Paraudusiomis akimis ir žodžiais ‘kaip viskas laikina‘. Dievo meldė ne žmogaus, gyvo ir šilto kūno neužteko sielai apsaugoti. Jos meldė meilės. Gebėjimo pamilti save. Sveikai. Išmokti šios meilės reikia laiko, reikia narsumo ir drąsos. Reikia suprasti save prieš atiduodant tąjį supratimą…
