Sakiau sau išleisk tai iš savęs, nepalik to savyje, nuo to drąsiau naktį nebus. Sakiau sau išleisk tą karštą pyktį, kuris degina pėdas, neleidžia eiti, tik tempia žemyn, išleisk tai iš savęs. Ašaromis, riksmu, žodžiais ant sienų, maldomis. Bėk kol kažkas tavo viduje liausęs kankinęs, kol ir jam pamažu pristigs oro tavo nepriklausančiuose plaučiuose. Leisk tiem nuodams sklisti į niekur. Apgirtęs kūnas ima tirpti kol ieškai tinkamos šiukšlinės netinkamoms mintims. Pagyrūniškos mintys, atšalusios pedos. Liepiau jūros vandeniui nuplauti tas dygias abejones, susigulėjusi tartum balta paklodė skausmą, tuos šėšėlius laipiojančius ant mano kūno. Liepiau išleisti visa tai klausydamasi vėjo, ošiančių bangų ir laike užstrigusių bėdų garsų. Ramybė buvo visai čia pat. Atokvėpis ir tada gilus miegas su dar gilesnių prasmių sapnais. Nuodėmės pamažu praranda galią gąsdinti.

Turbūt nuostabu su vis nauja diena tapti dar daugiau istorijų savininku, ieškoti pavyzdžių sau su kitų klaidomis. Būti paveiktam daugybės pasakojimų, kurių pilnos mūsų gatvės, karšto oro bangose sunkiau įžvelgti praradusius kelią žmones. Reikalingas tik tinkamas klausimas ir mes atsiversime, atversime vartus į pragarą ką tik sutiktam žmogui su tyresniu žvilgsniu, paklusnesne mina, klausytojo balsu. Žmonės būna atviri. Būna patiklūs. O tos istorijos lieka ten kur mažiausiai būna tikėjomės, mumyse. Tada šiek tiek užtrunka išleisti tuos vėjui kuždančius balsus, paleisti juos, nes jie užima dalį mūsų atminties didžiąją dalį, neleidżia, saugo vietą, nuo naujų tragedijų, o gal ir nuoširdžių scenarijų,palieka lankytojus už durų. Kodėl taip beprotiškai saugome auksą